XIX a. Lietuvos karinių dalinių istorija

LTXIX a. Lietuvos karinių dalinių tematika yra nagrinėjama trijų karinių konfliktų kontekste: pirmiausia, 1812-1814 m. Prancūzijos-Rusijos karo kontekste, kai buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) teritorijose vyko kariniai veiksmai, bei 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų kontekste, kai vyko gyventojų organizuota ginkluota kova su Rusijos armijos reguliariosiomis pajėgomis. Šiuo atveju kalbame apie karinius dalinius, veikusius specifinėmis sąlygomis, kai nebebuvo Lietuvos valstybės, tačiau aktyvioji visuomenės dalis, nepaisant kartų kaitos, demonstravo siekį susigrąžinti prarastos valstybės statusą. Lietuvą šiuo atveju suprantame kaip buvusios LDK teritoriją, egzistavusią iki Abiejų Tautų Respublikos (toliau - ATR) padalijimų, kadangi bajorų savimonėje ir politinėse aspiracijose, kuriomis jie vadovavosi stodami į kovą, vyravo būtent tokia teritorinės tėvynės samprata. Kovų geografija taip pat apžvelgiama šioje teritorijoje, o jos konkrečios erdvinės ribos apibrėžiamos aptariant kiekvieną karinio pasipriešinimo laikotarpį. Lietuvos karinėms formuotėms priskiriami kariniai daliniai ir būriai, kurie buvo suformuoti ir veikė būtent minėtoje teritorijoje. Tiesa, aptariant prancūzmečio laikotarpį, kalbama apie jų tolesnį likimą už Lietuvos ribų, taip pat užsimenama apie dalinius, formuotus iš vietinių gyventojų, tačiau priklausiusius Prancūzijos karinėms pajėgoms. Aptariant 1830-1831 m. sukilimą, taip pat kalbama apie vietinius sukilėlių būrius, kurie kaip atskiri pulkai veikė Lenkijos karalystės karinių pajėgų generolo Antano Gelgaudo korpuso sudėtyje.1812 m. karo metu Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos administruojamose teritorijose (Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės) Lietuvos karinį potencialą sudarė penki reguliariosios kariuomenės pėstininkų ir keturi kavalerijos pulkai bei kiti atskiri specializuoti daliniai: raitųjų šaulių pulkas, keli pėsčiųjų šaulių batalionai, artilerijos batalionas, tautinė gvardija, žandarmerija, totorių eskadronas. Abiejų sukilimų metu buvo kuriami sukilėlių būriai, kuriuos sukilimų vadai stengėsi organizuoti pagal išgales, bet remdamiesi reguliariosios kariuomenės pavyzdžiu. Sudarant sukilėlių būrius, buvo siekiama juos formuoti rekrutų ėmimo tvarka, suteikti vadams karinius laipsnius, paskirstyti sukilėlius pagal karinių vienetų rūšis ir struktūrines dalis. Sukilimo vadai aiškiai siekė, kad sukilėliai turėtų vienodą uniformą, jiems buvo organizuojami kariniai mokymai ir galiojo karinės tvarkos taisyklės. Apie minėtus kertinius XIX a. įvykius, liudijančius pasipriešinimo ir išsivadavimo kovas, nepaisant dinamiškai besikeičiančio politinio ir visuomeninio krašto konteksto, per prabėgusius šimtmečius susikaupė gausi istoriografija. Šiame darbe remiamasi sukauptu Lietuvos ir užsienio mokslininkų įdirbiu. Studijoje siekiama išimtinai susitelkti į karinių dalinių istoriją, kuri anksčiau dažniausia atsispindėjo tik bendruose karinių konfliktų aprašymuose. Realizuojant sintezės koncepciją, siekiama apibendrinti (įtraukti į bendrą visumą), pertvarkyti bei palyginti žinomus faktus ir jų interpretacijas, kurie iki šiol pagal tokius principus viename leidinyje nebuvo aprašyti, pateikiama ir dalis naujos archyvinės medžiagos.Kita vertus, tikimasi, kad šis pirminį istoriografinį, paremtą chronologiniu ir faktografiniu tyrimu, etapą apibendrinantis darbas inspiruos poreikį formuluoti naujas konceptualesnių tyrimų problemas, kaip antai: karininkų ir karių kovos patirtis, partizaninės kovos taktikos elementai, prievartinio rekrutavimo ir savanorystės, kaip esminio karinių dalinių formavimo būdo, palyginimas, karinių uniformų kūrimas namudinio ūkio sąlygomis ir kiti lietuviškas karybos tradicijas liudijantys elementai, vyravę XIX amžiuje. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: 19 amžius; Kariuomenė; Sukilimai; Mūšiai; The Lithuanian XIX c. history; Military; Rebellions; Battles.