Fibich in Vilnius: Annus Horribilis 1874 and the birth of a composer

LTNors Zdeněkas Fibichas (1850–1900) Vilniuje muzikos mokytoju dirbo mažiau nei metus (1873–1874), 1872– 1875 m. parašyti darbai turėjo įtakos jo vėlesnei kūrybai. Nuo 1872-ųjų pradėjęs ruoštis „rusų caro muzikos mokytojo“ tarnybai, Fibichas planavo atlikti įvairiausių žanrų veikalus, taip pat ir kantatas bei simfonines poemas. Grįžęs iš Vilniaus, ėmėsi užbaigti kūrinius, kurių buvo sukurti tik klavyro apmatai, tarp jų – simfoninę poemą „Tomanas ir medinė nimfa“, kurios premjera įvyko 1878-aisiais. Pasak išlikusių šaltinių, Fibichas nebuvo patenkintas nei savo profesine padėtimi Vilniuje, nei asmeniniu gyvenimu. Muzikinis gyvenimas šiame Lietuvos mieste nebuvo toks įkvepiantis kaip jo studijų miestuose Leipcige ir Manheime. Vis dėlto šiokią tokią perspektyvą muzikinio ugdymo srityje žadėjo Wolfo Ebanno veikla, į Vilnių gastrolių atvykdavo ir žymių atlikėjų (pvz., Hansas von Bülowas). Viena po kitos ištikusios nelaimės – jo dvynių iš pirmos santuokos mirtis, sunki žmonos liga ir uošvės sesers mirtis – nulėmė Fibicho sprendimą grįžti į Prahą. Vis dėlto po to jis liko Vilniuje dar beveik metus ir sukaupė tiek vertingų kūrinių, kad galime neabejodami teigti, jog kaip tik šiame mieste subrendo Fibicho meistriškumas, nes čia jis galėjo apmąstyti drąsius kūrybinius sprendimus.Fibichas ilgėjosi Prahos, o tuo metu, XIX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, Bohemijoje užvirė ginčai dėl Bedřicho Smetanos kūrybos ir kompozicinės technikos. Čekų visuomenei karštai ir vieningai stojant prieš Vagnerio idėjų ir kompozicinių priemonių veržimąsi į čekų nacionalinę muziką, šios diskusijos atvėrė kelią klausimams, kokia turėtų būti atsvara vokiečių muzikai, ypač neoromantinei krypčiai. Kone visi kompozitoriai, tarp jų ir patys stipriausi, tokie kaip Smetana, Dvořakas, Fibichas ir Janačekas, eksperimentavo su Maxo Konopaseko ir kitų muzikos kritikų pasiūlyta medžiaga (iš liaudies dainų sudarytomis sekomis ir Chopino šokių stilizacijomis). Reaguodamas į susidariusią padėtį, Fibichas kūrė neįtikėtinai plataus spektro kūrinius – nuo dainų (Lieder) vokiškais tekstais iki čekų liaudies dainų aranžuočių. Tarp jų buvo ir perėjimą nuo liaudies kūrybos prie kamerinės muzikos atspindinčių kūrinių (styginių kvartetai A-dur bei G-dur ir kt.). Jis taip pat rašė kantatas, užsibrėžęs sukurti vagnerišką muzikinę dramą, ėmėsi operų, tada susidomėjo Ferenco Liszto simfoninių poemų idėja. Fibichas parašė visą pluoštą kūrinių, praplėtusių folklorinės medžiagos panaudojimo galimybes; rinkdamasis medžiagą jis visada kreipdavo dėmesį, ar jos žanrinės ypatybės dera prie viso jo kūrybos audinio (pvz., polką laikė čekų nacionalinės muzikos simboliu). Geriausia Vilniaus laikotarpio partitūra – simfoninė poema „Tomanas ir medinė nimfa“, kurioje sėkmingai susilieja visų anksčiau minėtų darbų kompoziciniai laimėjimai, atveria kelią kitai, brandesnei, kūrybai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Zdeněkas Fibichas; Muzikinis gyvenimas Vilniuje; Simfoninė poema „Tomanas ir medinė nimfa“; Mamerinė muzika; Zdeněk Fibich; Music life in Vilnius; Symphonic poem Toman and the Wood Nymph; Chamber music.

ENIn 1874 Zdeněk Fibich (1850–1900) lived in Vilnius, arriving September 1873, to teach music at Vilnius schools. A sequence of unhappy events—the deaths of his twin children from his first marriage, the serious illness of his wife, the death of his mother-in-law’s sister—permanently affected Fibich’s life, and he eventually decided to end his employment in Vilnius and permanently return to Prague. Although Fibich had a rather restricted musical life in Vilnius, the situation in Bohemia was favorable, for the polarizing debate concerning Bedřich Smetana, who had become deaf in 1874, was reaching its peak. Despite these unfavorable circumstances, Fibich was able to develop a remarkable creative style during this time, and even began to create his first masterworks. [From the publication]

• Muzikologija / Musicology
• Menotyra / Arts