Antano Vaičiulaičio poezijos rinktinė "Ir atlėkė volungė"

LTAntano Vaičiulaičio poezijos rinkinys „Ir atlėkė volungė“ (1980) didelio kritikų dėmesio nesulaukė. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti ir įvertinti vienintelę prozininko poezijos knygą, keliamas klausimas, ar rinkinys reikšmingas ne tik Vaičiulaičio kūrybos kontekste. Knygos įvaizdžių sistema yra specifiškai lietuviška. Šiaurės sodų paukščiai (J. Aisčio gegutėlės, A.Mackaus šiaurės atgarsiai), baltas rugio sapnas, lino žiedo paslaptis, laumių velėjamos sutemos įkūnija Vaičiulaičio poezijos sąsajas ir su lietuvių literatūros tradicija, ir su tautosaka. Estetinė Vaičiulaičio pozicija – vietoj egzilo būties klaikumo įžvelgti būties grožį – nulemia ryškų gimtojo krašto poetizavimą, idilinį sodybų, darbų vaizdavimą. Jo prozai būdinga stilizacija panaudojama atkartojant dvišakę liaudies dainos struktūrą, imituojant iškilmingą psalmišką kalbėjimą ar krikščionišką giesmių vaizdiniją. Eilėse atsiskleidžia kuriamas pasakiškas ir pakylėtas, nerealus pasaulis, kuriame visa trapu, išdailinta, fragmentiška. Subtili fonika, gilus įsižiūrėjimas detalėn, išsiskleidžiantis miniatiūra, rodo ypatingą, tausojantį Vaičiulaičio žvilgsnį į tai, kas skleidžia brangintiną lietuvišką dvasią: poezija saugo XX amžiaus kataklizmų ir nevilties, beprasmybės nuotaikų nepaliestą Lietuvos viziją, teigia ryšio su gimtąja žeme, kartų sąsajų, aukos Tėvynei prasmingumą. Būties šventumo pajauta, sugrįžtančio gyvenimo su Dievu idėja atspindi idealistinę, krikščionišką Vaičiulaičio pasaulėvoką. Vaičiulaičio poezija brandumu neprilygsta jo prozos kūriniams, yra kuklesnė pastanga išsaugoti lietuviškumo emblemas. [Iš leidinio]

ENThis article considers whether Antanas Vaičiulaitis’ only poetry anthology "The oriole returned" (1980), which not receive much attention from literary critics, is significant outside the context of Vaičiulaitis’ literary output. The imagery of the book is typically Lithuanian with its birds and “northern gardens” reminiscent of J. Aistis’ gegutėlės (little cuckoo birds) and A. Mackus’ northern themes. The rye fields, flax blossoms and fairies at sunset of Vaičiulaitis’ poetry all embody links with Lithuanian literary tradition and folk tradition. Vaičiulaitis’ aesthetic position – focusing on the beauty of life instead of the unpleasant aspects of an exile’s life – determines his poetic idealisation of his native land with its idyllic farmsteads and rural tasks. He copies the style of folk songs, psalms and Christian hymns. His verses reveals a world that is fabulous and elevated, unreal, in which all is brittle, embellished, fragmented. The subtle phonics, the careful attention to detail show the particular outlook of Vaičiulaitis on the Lithuanian spirit: his poetry maintains a vision of a Lithuania untouched by 20th century cataclysms and despair, and it proclaims the meaningfulness of connection to the native land, of continuity between the generations and sacrifices on behalf of the homeland. A sense of the sanctity of being and the idea of returning to live with God reflect Vaičiulaitis’ idealistic, Christian view of the world. The maturity of Vaičiulaitis’ poetry does not match that of his prose works. It is a more modest effort to preserve Lithuanian emblems. [From the publication]