Antano Vaičiulaičio statusas prozos antologijos " Kas girdėti kalnuose " įvade

LTStraipsnyje aptariamas antologijos „Kas girdėti kalnuose“ (1943), įvadas-manifestas „Mes kalniečiai“, bei Antano Vaičiulaičio statusas jame. „Kalniečiais“ įsivardijo rašytojų prozos dešimtukas: Stasys Tamulaitis, Juozas Kruminas, Nelė Mazalaitė, Jurgis Jankus, Jonas Šukys, Julius Kaupas, Vytautas Mačernis, Pranas Antalkis, Stepas Zobarskas. Šiems autoriams poezija ir visa grožinė literatūra atrodė negalinti turėti nieko bendro su jokiomis primestomis taikomosios kūrybos priedermėmis, pedagoginių politinių įsipareigojimų tradicija. Kalniečiai nemenkina, anot jų, garbingų gimtosios raštijos vyrų ir moterų – Valančius, Poška, Donelaitis, Strazdas, Žemaitė ir kt. – manifestantų akimis, kompromisinio rašto laikysenų padarinys, kuris atspindi „netikrų pranašų“ viliotinio pamokas bei kolektyvistinio ilgai vergavusios tautos įdirbio godas. Kalniečių nuštrichuotoje lietuvių raštijos istorijoje esama ir vertingo – tai ankstyvasis Antanas Vaičiulaitis. Jo kūryba kalniečiams atrodė pirmasis nei „politinių kvieslių šauksmui“, anei „Mikaldos pranašavimams“ nevergaujančios tautos literatūros balsas dabartyje. Vaičiulaitis – vienintelis kalniečiams jau tikras prozininkas kūrėjas, kuris savo ankstyvojoje prozoje sukūrė niekieno nepralenktus prozos šedevrus. Kalniečiams įsimintina tapo meninio nepriklausomumo bei identitetinės jo paslapties lietuvių literatūroje klausimų komplekso problema. Tik šia prasme jie ir įžvelgė ankstyvojo Vaičiulaičio prozoje lietuviškojo realizmo magiją, todėl į savo antologiją įtraukė stilistiškai juos pakerėjusias „Roges“.Reikšminiai žodžiai: Proza; Antologija; Manifestas; Karo metų literatūra; Nonkonformizmas.

ENA group of ten young Lithuanian writers (S. Tamulaitis, J. Kaupas, N. Malazaitė and others) reflected the problem of persistence of values in the Anthology of 1943. They expressed their critical views upon the heritage of the Lithuanian literary word as self-expression of the nation in captivity, which can be placed within the scope of political, pedagogical and didactic functions of writings. Alternative to this concept of applied creation the highlanders saw in the tradition of the eternity of beauty expressed in the works of Dostojevskij, Emerson and other similar authors, as the security of the aesthetic stability within the concept of global classical works. They only acknowledged Antanas Vaičiulaitis among Lithuanian authors and admired his early works of a writer, considering him ‘a young, dashing and not stiff’; accordingly, they could trace in his short stories and the novel Valentina (1936) the initial elements crystallizing into the future literature of the epoch. [From the publication]