LTAntano Baranausko sukurtu lietuvių rašomosios kalbos modeliu XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais rėmėsi ne tik Žemaičių (Telšių) vyskupijos centro ir dvasinės seminarijos atstovai, bet ir kai kurie pasauliečiai, tarp jų Stanislovas ir Liudvika Didžiuliai. Remiantis Didžiulių rankraštiniu palikimu straipsnyje analizuojama jų ortografijos kaita nuo 1872 m. iki 1923 m. Iš Baranausko kalbomokslio nuorašo išmokę jo ortografijos principų ir pagal juos rašę aštuntajame dešimtmetyje, vėliau Didžiuliai ėmė dėl jų abejoti. Per du paskutiniuosius XIX a. dešimtmečius periodikos kalba, jos prestižas sustiprėjo tiek, kad ir Didžiuliams jos ortografija ėmė atrodyti tinkamesnė. XIX ir XX a. sandūroje Didžiuliai atsisakė Baranausko ortografijos principų ir ėmė rašyti pagal laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“, kuriuose abu bendradarbiavo, pavyzdį. [Leidėjo anotacija]Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Ortografija; Antanas Baranauskas; Stanislovas Didžiulis; Liudvika Didžiulienė; Standard language; Orthography; Antanas Baranauskas; Stanislovas Didžiulis; Liudvika Didžiulienė.
ENThe article continues the research of the dissemination of Antanas Baranauskas’ written Standard Lithuanian. The change of language of his followers Stanislovas Didžiulis, famous for his Lithuanian library and press distribution, and writer Liudvika Nitaitė-Didžiulienė-Žmona is analyzed. In the 1870s, Didžiuliai followed the principles of Baranauskas’ written Standard Lithuanian. They used graphemes