Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių ortografijos kaita: nuo Antano Baranausko prie bendrinės kalbos

LTAntano Baranausko sukurtu lietuvių rašomosios kalbos modeliu XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais rėmėsi ne tik Žemaičių (Telšių) vyskupijos centro ir dvasinės seminarijos atstovai, bet ir kai kurie pasauliečiai, tarp jų Stanislovas ir Liudvika Didžiuliai. Remiantis Didžiulių rankraštiniu palikimu straipsnyje analizuojama jų ortografijos kaita nuo 1872 m. iki 1923 m. Iš Baranausko kalbomokslio nuorašo išmokę jo ortografijos principų ir pagal juos rašę aštuntajame dešimtmetyje, vėliau Didžiuliai ėmė dėl jų abejoti. Per du paskutiniuosius XIX a. dešimtmečius periodikos kalba, jos prestižas sustiprėjo tiek, kad ir Didžiuliams jos ortografija ėmė atrodyti tinkamesnė. XIX ir XX a. sandūroje Didžiuliai atsisakė Baranausko ortografijos principų ir ėmė rašyti pagal laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“, kuriuose abu bendradarbiavo, pavyzdį. [Leidėjo anotacija]Reikšminiai žodžiai: Bendrinė kalba; Ortografija; Antanas Baranauskas; Stanislovas Didžiulis; Liudvika Didžiulienė; Standard language; Orthography; Antanas Baranauskas; Stanislovas Didžiulis; Liudvika Didžiulienė.

ENThe article continues the research of the dissemination of Antanas Baranauskas’ written Standard Lithuanian. The change of language of his followers Stanislovas Didžiulis, famous for his Lithuanian library and press distribution, and writer Liudvika Nitaitė-Didžiulienė-Žmona is analyzed. In the 1870s, Didžiuliai followed the principles of Baranauskas’ written Standard Lithuanian. They used graphemes , , <ł>, , <ë>[ie], <ů>[uo], did not mark the softness of [č’], [dž’], wrote instr. sg. of ()ā, ē stems with the endings ‑ą, ‑ę, gen. pl. – with ‑u. In 1882 Didžiulis started to have doubts about his choice of written language – he did not follow Baranauskas’ principles so consistently. He was on the watch for which orthography would become a standard and relied on Baranauskas or the periodical press orthography as needed, writing or <ç>, or <š>, <ł>or , or , <ë>or , <ů>or . In 1897–1898 Didžiulis adopted the orthography of periodicals (<č>, <š>, , , , and started to mark the softness of [č’], [dž’]), gaining increasing prestige. Didžiulienė also re-aligned her orthography with that of the periodicals at the turn of the ninth and tenth decades of the 19th century. In 1895 she did not write <ë>, <ł>, marked the softness of [č’], [dž’]. However, by the beginning of the 20th century she wrote both and <č>, and <š>, and . The prestige of periodicals and their language strengthened to the point of competing with other models of standard Lithuanian over the last two decades of the 19th century. [From the publication]

• Antano Baranausko lietuvių bendrinės kalbos teorija : priėmimas Žemaičių kunigų seminarijoje / Jurgita Venckienė. Archivum Lithuanicum. 2014, t. 16, p. 269-294.
• Knygų ir jų autorių asmeninė ortografija XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje / Jurgita Venckienė. Lietuvių kalba. 2020, 15, 1 pdf (15 p.).
• Lietuvių bendrinės kalbos pradžia : idėjos ir jų sklaida (1883-1901) : disertacija / Jurgita Venckienė. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007. 222 p.
• Lietuvių kalbos žodynas.. Vilnius ; Kaunas, 1968-2002. 20 t.
• Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864-1904 : žinynas / Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius ; Lietuvos kultūros fondas. Knygnešio draugija, Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Vilnius : Diemedis, 2004. 670 p.
• Stanislovo Didžiulio asmeninė biblioteka : katalogas / Kauno technologijos universiteto biblioteka ; parengė Nijolė Lietuvninkaitė ; [redaktorių kolegija. Kaunas : Technologija, 2004. 271 p.