LTTyrimų istorija byloja, kad literatūros kūrinių vertimų gausą ir kokybę dažniausiai lemia fizinė ir dvasinė kūrėjų kaimynystė. Remdamiesi šia nuostata galėtume teigti, kad intensyviausiai abipusė komunikacija turėjo vykti tarp lietuvių literatūros ir vokiečių, lenkų bei rusų literatūrų. Sių kaimyninių tautų kūrybos vertimų bibliografijos naujausi duomenys tai be išlygų patvirtina. Jų kiekis, įvairovė bei vertimų trukmė sudarė palankias sąlygas tyrimams, kurių lietuvių mokslininkai ypač daug atliko sovietmečio sąlygomis XX amžiaus antrojoje pusėje. Deja, šie tyrimai nebuvo universalūs: dažniausiai priklausydavo nuo politinio užsakymo ir konjunktūros. Nevienareikšmiai lietuvių ir vokiečių literatūrų sąlyčiai. Juos lėmė lietuvių tautos geografinė ir kultūrinė sklaida į dvi gana savitas ir autonomiškas dalis - Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Pastarosios tyrimus sunkina kitokia, labiau vakarietiška dvasinė ir politinė orientacija, XX amžiaus viduryje dėl totalitarinių režimų susidūrimo ją ištikusi katastrofa. Tyrimų nespartina ir lietuvių bei vokiečių istoriografinių mokyklų nuomonių skirtumai kai kuriais, ypač Mažosios Lietuvos gyventojų tautinio tapatumo ir politinės istorijos, klausimais. [Iš straipsnio, p. 307]