Sokratiškasis elenchas – Derrida dekonstrukcijos provaizdis?

LTStraipsnyje formaliuoju ir funkciniu atžvilgiais analizuojami sokratiškojo elencho ir Jacques’o Derrida dekonstrukcijos panašumai bei skirtumai. Nenagrinėjant klausimo apie galimas Platono, kurio dialoguose aprašomas sokratiškojo elencho taikymas, įtakas dekonstrukcijos (kvazi)metodo kūrėjui Derrida, dėmesys sutelkiamas į tipologinius – formaliuosius bei funkcinius – elencho ir dekonstrukcijos panašumus. Parodoma, jog taikant tiek elenchą, tiek dekonstrukciją siekiama atskleisti vidinius, inherentinius, siekiamo paneigti (dekonstruoti) objekto – kvočiamo asmens požiūrio ar nagrinėjamo teksto – prieštaravimus, paneigimo tikslais nenaudojant jokių minėto požiūrio ar teksto atžvilgiu išorinių nuomonių ar empirinių faktų. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog elencho ir dekonstrukcijos procedūros turi kai kurių įprastiems metodams būdingų bruožų, bet nei vienos iš jų negalima pavadinti tikru, rutiniškai taikomu, metodu – nebent autoriniu kvazimetodu, kurio taikymas kiekvienu konkrečiu atveju reikalauja intuicijos ir kūrybingumo. Negalimybė griežtai apibrėžti nei elencho, nei juo labiau dekonstrukcijos įvardijama kaip dar vienas jų panašumo aspektas. Argumentuojama, jog ir elencho, ir dekonstrukcijos procedūra nėra savitikslė, o yra taikoma keliant tam tikrą etinį tikslą. Daroma išvada, kad, nepaisant tos pačios etinės jų prigimties, elencho funkcija iš esmės skiriasi nuo dekonstrukcijos funkcijos. Etinis elencho adresatas atitinka pačios elencho procedūros adresatą: tai Sokrato kvočiamas pašnekovas, kurį siekiama etiškai transformuoti. Etinis dekonstrukcijos adresatas, priešingai, yra skirtingas nuo pačios dekonstrukcijos procedūros adresato.Šis etinis dekonstrukcijos adresatas – tai Kitas, patiriantis kalbinio režimo prievartą, kylančią iš (tariamai) tapataus sau teksto ir jo pretenzijos į monolitinę, absoliučiai stabilią reikšmę. Dekonstruojamo teksto totalitarinės pretenzijos demaskavimu siekiama emancipuoti Kitą, kuris yra išorinis teksto atžvilgiu, o į patį dekonstruojamą tekstą, kaip dekonstravimo procedūros objektą, joks tiesioginis etinis judesys nėra nukreipiamas, nebent negatyviai, jei dekonstruojamo teksto autorius vis didesnį tiek savo paties, kaip autorinės reikšmės steigėjo, tiek savo kuriamo teksto susilpninimą ar net sunaikinimą suvoktų kaip etiškai pozityvų rezultatą. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad, nepaisant elencho ir dekonstrukcijos skirtumų, šių kritinės analizės procedūrų panašumai atskleidžia Vakarų filosofinio mąstymo raidos – nuo Antikos iki mūsų dienų – tęstinumą ir santykinį vientisumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dekonstrukcija; Derrida; Derrida, Jacquesas; Elenchas; Etika; Platonas; Sokratas; Deconstruction; Derrida; Derrida, Jacques; Elenchus; Ethics; Plato; Socrates.

ENThe author of the article focuses on the typological – formal and functional – similarities between the Socratic elenchus and the Derridean deconstruction. The possibility of Plato’s influence on Derrida regarding the similarities between these two procedures is left behind as irrelevant and ultimately unanswerable. It is argued that, despite the fact that both the Socratic elenchus and the Derridean deconstruction possess some features that are characteristic of a method, neither of them can be called a method in a strict sense, for the employment of each of them requires a creative approach and spontaneous insight. Both the Socratic elenchus and the Derridean deconstruction are employed in order to undermine the supposed unity of its respective target – be it a person under elenctic interrogation or a text undergoing the procedure of deconstruction – and to expose the lack of its inner coherence. This goal is always the same, yet it is achieved quite differently in different situations of personal interrogation or textual analysis. The attention is drawn to the fact that in both cases the object of deconstruction – be it a person’s cherished opinion or a text’s authorial intention – is shown by Plato’s Socrates and by Derrida to self-destruct, that is, to crumble under the weight of its own inherent contradictions, without any extraneous factors or forces. The author of the article also stresses the fact that both the Socratic elenchus and the Derridean deconstruction are employed with an ethical end, which is quite different in each of those two cases. The ethical addressee of the elenchus coincides with the addressee of the elenctic procedure itself: it is Socrates’ interlocutor whose opinions are exposed as the target of an elenctic procedure.The humbling effect of this procedure on a person under Socratic examination is shown by Plato as an effect of ethical transformation of that person. In the case of Derridean deconstruction, its ethical addressee utterly differs from the addressee of the deconstructive procedure itself: it is, not the text that is the target of deconstruction, but the Other who suffers under the totalitarian regime of that text and its supposedly monolithic authorial meaning. The author of the text himself or herself – and, figuratively, the text itself – might also be considered as an ethical addressee of the deconstructive procedure, yet only indirectly, if the very result of the text’s – and its author’s – humbling, weakening, diminution and even eventual extinction is viewed by the deconstructed text’s author as ethically desirable. A more general conclusion that might be made from our analysis is this: though the ethos of contemporary Continental philosophy is quite different from that of ancient philosophy, the typological similarities between the Socratic elenchus and the Derridean deconstruction, especially their critical potential and ethical orientation, draw our attention to the essential unity and continuity, despite all evident differences, of Western philosophical tradition. Moreover, the disclosure of ancient methodological precedents of contemporary philosophical thought enable us to evaluate more precisely the level of originality of current innovative trends in the field of contemporary Continental philosophy. [From the publication]