Nuolatinio kritikos atnaujinimo poreikis kaip jos paviršutiniškumo simptomas

LTTyrimo tikslas – atskleisti vieną iš šiuolaikinės kritinės teorijos neradikalumo šaltinių. Jau keletą dešimtmečių kritinės teorijos praktinis nereikšmingumas nulemtas to, ką galime vadinti „netiesioginiu“ priėjimu prie svarbiausių politinių ir socialinių problemų. Pamatinės problemos neaptinkamos konkrečioje socialinėje tikrovėje, jos „randamos“ vis naujose knygose, akademiniuose žurnaluose arba konferencijose. Ginčai dėl kritinės teorijos subtilybių akademikams ir intelektualams yra svarbesni už diskusijas dėl konkrečiai egzistuojančios politinės tikrovės. Kritinės teorijos atstovai diskutuoja apie vis naujas problemas, kurios randamos ne socialinėje tikrovėje, bet sukurtos pačių kritikų. Šis kritinės teorijos santykis su problemomis užkerta kelią didesnėms pretenzijoms keisti socialinę tikrovę. Jei kritinės teorijos atstovai nenori užsiiminėti tik kalbiniu akademikų žaidimu, jie turi atsisakyti įpročio vaikytis intelektualių madų. Siekiant praktinio relevantiškumo, būtina grįžti prie fundamentalių klausimų apie žmogaus, visuomenės ir politikos prigimtį, o ne nuolat diskutuoti ir rašyti apie naujas madingiausias „teorijas“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kritinė teorija; Radikalumas; Fundamentalūs klausimai; Normatyvumas; Critical theory; Radicality; Fundamental questions; Normativity.

ENThe aim of the paper is to reveal the theoretical implications behind the contemporary striving for novelty in the field of critical theory. For a few decades the practical irrelevance of critical theory has been determined by what can be described as an indirect approach to the fundamental political, social, and economic problems. Today the adherents of critical theory find the problems not in the concretely existing social reality; rather, these problems are “discovered” in new books, academic journals, and conferences. Quarrels about secondary problems in the field of critical theory have become more important to academics and intellectuals than serious discussions about the most obvious and serious political and social problems. If the proponents of critical theory do not want to remain engaged in a purely verbal and conformist game they need to stop chasing after intellectual fashions. To regain theoretical and practical relevance one has to begin from the fundamental questions of man, society, and politics. The revision of critical theory has to begin from the fundamentals, not from the roof. [From the publication]