Valia vaizduotei: „disidentiška“ galimo poetika postmodernios parodijos metu

LTStraipsnyje per fenomenologinės filosofijos prizmę analizuojama galimybė pralaužti užburtą postmodernios parodijos ratą, kurio vienas būdingiausių bruožų – paskui „žmogaus“ dekonstrukciją einanti kūrybiškos humanistinės vaizduotės destrukcija, diseminuojanti vaizduotę į absoliučią žaidimo ženklais imanenciją. E. Husserlio fenomenologinį projektą kaip tik stimuliavo paskata suformuluoti atsvarą įvairioms reliatyvaus mąstymo formoms. Šio projekto šerdis – vaizduotės (Phantasie) kaip intencionalaus sąmonės akto analizė, atskleidžianti unikalią vaizduotės struktūrą, kuri ne antrina suvokimui, o persmelkia visus intencionalius aktus ir leidžia eidetinę nuostatą. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama, kaip vaizdinių kultūros sąlygotumai kreipia link vaizduotės tipologizavimo ir fenomenologinio persvarstymo. Norėdami suprasti Husserlio įnašą į filosofinę vaizduotės refleksiją, pirmiausiai privalome struktūriškai palyginti suvokimą ir Phantasie, t. y. analizuoti prezentuojančios ir prezentifikuojančios sąmonės aktus.Tai padaroma antroje straipsnio dalyje. Čia pat išskleidžiama Husserlio vaizduotės kaip intencionalaus akto analizė, kur Phantasie atskiriama nuo vaizdinės sąmonės, kitų prezentifikuojančių aktų ir išryškinamos šio intencionalaus akto struktūros – irealumas, laisvė, galimybė suvokti kitaip ir neutralumas. Šios struktūros eventualiai nukreipia link trečios straipsnio dalies, tai yra M. Heideggerio galimo poetikos, numatančios pamatinį egzistencinį Dasein „gebėjimą“ kaip galimybės atvertį, kuri skleidžiasi poezijoje Poiesis prasme. Greta paminėtų tikslų straipsnyje siekiama išryškinti ketvirtą, „disidentišką“ fenomenologinę-hermeneutinę, vaizduotės paradigmą, kuri tokių mąstytojų, kaip I. Kantas, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris P. Ricœuras, idėjomis sudaro svarią alternatyvą postmoderniam dekadanso patosui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Postmodernizmas; Fenomenologija; Intencionalūs aktai; Vaizduotė; Galimybė; Postmodernism; Phenomenology; Intentional acts; Imagination; Possibility.

ENArticle, from the perspective of phenomenological philosophy, deals with the possibility to break through the vicious circle of postmodern parody. One of the basic features of a postmodern state is the deconstruction of the “human being”, which is immediately followed by the destruction of the very notion of creative humanist imagination, leaving only a blind play of anonymous fragments of the meaning. The first part of the article deals with the problems of image culture, which eventually lead to the typology and phenomenological rethinking of imagination. On the other hand, in order to understand the innovative phenomenological approach to imagination by E. Husserl, it is necessary first of all to critically distinguish between physical imaging consciousness and phantasy (immanent imaging consciousness) and, secondly, to reflect upon the complex relation between the presenting and presentifying acts of consciousness. The second part of the article explores the analysis of phantasy as an intentional act and its basic structures such as freedom, possibility, neutrality, etc.These structures lead us right to the M. Heidegger’s project of Dasein’s hermeneutics as the poetics of the possible, which is discussed in the final part of the article. All the above facts allow to underline the fourth, “dissident” paradigm of imagination, which in the ideas of such thinkers as I. Kant, F. Nietzsche, E. Husserl, M. Heidegger, P. Ricœur and poets alike constitute a sound alternative to the pathos of postmodern decadence. This hermeneutic paradigm analyses imagination through the notion of the possible, not as the secondary derivative representation, but as the very structural fundament of intentionality and eventually of any eidetic investigation. [From the publication]