Folklorinės patirties apraiškos gyvenimo pasakojimuose

LTNe vieno XX a. antrojoje pusėje surasto garsaus folkloro pateikėjo pateiktą folklorinę medžiagą savitai praturtino jų pačių rašyti autobiografiniai pasakojimai, savo turiniu ir forma žodinėje kūryboje neturėję pavyzdžio, o šiandien tampantys folkloristikos objektu. Tyrimui ir pasirinkti dviejų garsių tautosakos pateikėjų (dzūkų folklorinei tradicijai atstovaujančių vienos kartos dzūkių) aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje rašyti gyvenimo pasakojimai. Straipsnyje kiek plačiau pabandyta aptarti senųjų klasikinių folkloro žanrų įtaką ir vietą pasakojant juos. Tyrimo rezultatai leistų teigti, kad gerų tautosakos pateikėjų gyvenimo pasakojimo pasakojimas (procesas) atspindi, kokiai tradicijai atstovauja jų kūrėjai – dainuojamajai ar pasakojamajai, o gal tiksliau būtų sakyti, kad folklorinė dainininkės ar pasakotojos patirtis subtiliai lemia patį pasakojimo būdą. Kita tos patirties pusė atsiskleidžia, kai iš atminties kartu su gyvenimo įvykiu „išžvejojama“ patarlė, dainos posmas ar pasakos fragmentas ir meistriškai įkomponuojami į gyvenimo pasakojimą kaip neatskiriama paties gyvenimo dalis. Dažnesni yra deriniai, kai dainuojamieji žanrai įpinami į pasakojimą. Neribotos yra patarlės, derančios ir filosofinei minčiai, ir taikliai žmogaus ar socialinio reiškinio charakteristikai reikšti panaudojimo galimybės. Kartu senųjų klasikinių folkloro žanrų pasireiškimo tendencijos gyvenimo pasakojimuose leidžia stebėti dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje ryškėjantį atotrūkį tarp gyvenimo ir folkloro. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gyvenimo pasakojimas; Folkloro pateikėjai; Folklorinė patirtis; Vidinis išgyvenimas; Žanrai (literatūra); Life story; Folklore informant; Folkloric experience; Inner feeling; Genre.

ENIn more than on instance, the folkloric output of productive writers of the second half of the 20th century on folkloric themes has been enriched by their own autobiographical writings, which in their form and content did not have parallels in their other creative writing, and these are now becoming objects of folkloric study. For this study the choice of material was the autobiographical writings, written in the 1970s, of two well known activists in the field of Dzūkian folkloric tradition, both women from Dzūkija, contemporaries. The article discusses broadly the influence and place of the old classical folkloric genres being retold. The results of the research allow it to be affirmed that in the process of telling the story of their lives, good practitioners of folklore reflect the very tradition that they are representing as creative artists – whether sung or told. Or perhaps it would be more precise to say that the experience of the folkloric singer or storyteller subtly shapes her manner of telling her story. Another side of the experience reveals when out of the person’s memory is “fished”, along with facts about their life, proverbs or fragments of songs or stories, which are masterfully weaved into the life history like an inseparable part of their actual lives. The most common are combinations, when sung genres are woven into narrative. The possibilities for using proverbs, which are suitable for precisely expressing philosophical thought and the characteristics of human and social phenomena, are endless. At the same time, the tendency of old classical folkloric genres to appear in the telling of life histories enables us to observe the widening gap in the second half of the 20th century between life and folklore.