Sutartinių audos

LT[...] Nenuostabu, kad sutartinės šiandien provokuoja priešingus vertinimus - taip buvę ir anksčiau. Juk XVI-XVIII a. kronikininkams bei papročių tyrinėtojams lietuvių dainavimas ("bliovimas ir spiegimas") apskritai priminė "vilkų kaukimą", tad ką jau kalbėti apie aštroko skambesio sutartines, pagrįstas sekundų sąskambiais (beje, prancūzų vienuolis ir muzikos teoretikas Elias Salomonis disonansinę XIII a. Lombardijos polifoniją veikale "Scientia artis musicae" (1274) taip pat buvo apibūdinęs kaip "vilkų staugimą" (...qui ululantad modum luporum). Seniesiems kaimo giedotojams sutartinių giedojimas buvo "didelis gražumas", prilygęs "gulbių tūtavimui", "gervių gargėjimui", "varpų susidaužimui" ir pan. O štai XX a. pradžios kaimo bendruomenėje sutartinių giedojimą jau imta vadinti "vištų kudakavimu", taip pašiepiant ir pačias giedotojas. Kada ir kodėl susiformavo vienoks ar kitoks požiūris į sutartines ir kaip jis kito, sunku tiksliai pasakyti. Lygiai taip pat sudėtinga nustatyti ir įvairių ankstyvojo daugiabalsiškumo formų raidos pakopas. Visa sutartinių gyvavimo aplinka, galima sakyti, labai sunkiai datuojama - per mažai esama duomenų. Taigi, bandant užčiuopti sutartinių gelmes, vargu ar beįmanoma atkurti "tikrąjį" istorinį laiką. Be to, istorinis laikas čia ir nėra pats svarbiausias. Kur kas svarbiau, suvokti jas supusį ir veikusį folklorinį laiką, taip pat ciklinį laiką, kuris yra ir pačių sutartinių muzikos tėkmės pagrindas.[...] Knygoje svarbią vietą užima autorefleksija, leidžianti lygiagrečiai tyrinėti sutartines ir apibendrinti savo praktinę patirtį, tuo pat metu kritiškai žvelgti knygos autorės požiūrį ir suvokti jo indėlį į sutartinių tyrimo lauką, gyvosios sutartinių tradicijos plėtojimąsi. Sprendžiant vis tuos pačius, galima sakyti, "amžinuosius" sutartinių klausimus, pasitelkiama hermeneutinė žiūra. Ji teikia metodologinį raktą idėjų kartotei ir jų interpretavimui, t. y. naujoms sutartinių - kaip poetinio / muzikinio teksto ir jo kontekstų (apeiginio, kultūrinio, socialinio ir kt.) - supratimo interpretacijoms. Be abejo, daugelis knygoje išsakytų minčių yra hipotetinės, paremtos asmenine autorės interpretacine žiūra. Dalį jų gal dar būtų galima patikrinti ir patvirtinti arba paneigti detalesniais kitų sričių specialistų tyrinėjimais, o kai kurios prielaidos galbūt taip ir liks neįminta mįslė. Šia knyga autorė nori prisidėti prie kultūrinės atminties, kuri yra visų lietuvių bendras reikalas, kūrimo. Vargu ar šiandien kam nors iš tyrinėtojų pavyks atsakyti į visus mįslingus sutartinių klausimus. Tačiau juos būtina iš naujo kelti, permąstyti ir aktualizuoti - norint išsaugoti savo istorinę bei kultūrinę patirtį, perduoti ją kartų kartoms, bandant išsiaiškinti, kas tebėra svarbu, ir numatyti, kas turėtų būti svarbu tautos ir kiekvieno mūsų tapatybei išlaikyti. [...]. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Archaika; Dainavimas; Dainos; Etninė ir kultūrinė tapatybė; Etninė kultūra; Lietuvių etnomuzikologija; Polifoninė muzika; Simbolis; Sinkretiškumas; Sutartinės; Tradicija; Archaism; Ethnic and cultural indentity; Ethnic culture; Lithuanian ethnomusicology; Polyphonic music; Singing; Songs; Sutartinės; Symbol; Syncretism; Tradition.

ENThis book seeks answers to many still unanswered questions: what meanings reside in the concept of "sutarimas" (agreement, concordance, accord)? Why were intervals of seconds between voices considered a standard of beauty up until the beginning of the 20th century? Why did "sutartinės" thrive only in the small area of Northeastern Lithuania? Is it true that only women chant them (men - very rarely)? What determined the number of performers of a "sutartinė" and the different ways of performing them (38 different forms of singing have been identified)? Why were sutartinė chanters considered to be witches? What could the common terminology between chanting "sutartinės" and leaving mean? What are the connections of sutartinės with other nations’ polyphonic traditions? Why did sutartinės become the symbol for Lithuanian ethnic and cultural identity? Finally, even though the cultural context and people’s mind-sets have fundamentally changed, why has the need to chant sutartinės remain today? The author encourages the reader to help solve the many riddles of sutartinės, to seek out their analogues in the folklore of neighboring and more distant nations, to raise complicated questions about genesis and ethnogenesis, rethink the relationship between the uniqueness and universality of sutartinės, as well as discuss the forms and prospects of their existence in today’s Lithuanian culture. [...]. [Extract, p. 521]