Filosofija kaip gyvenimo menas

LTNagrinėjamas filosofijos ir egzistencijos santykis. Egzistencija traktuojama kaip vientisa istorija, įrašoma dvasiniame sambūvio fone. Filosofija kaip išėjimo (ex-situs) mokykla drauge yra šio egzistencinio įrašymo technē. Pasak autoriaus, gyvenimas – srautas, kuriam tvarką suteikiame, jo įvykius įrašydami į judrią egzistencinę istoriją, iškylančią dvasiniame fone. Egzistencinės istorijos autorius kuria jos herojų, kuris savo ruožtu verčia atgimti autorių. Tokie gyvenimo modusai kaip gimimas ir mirtis esantys sąveikaujantys egzistencinės kūrybos veiksniai. Mirtis teikianti egzistencinei istorijai visybiškumą, (at)gimimas – judrumą, kuriuo pasižymi ne tik kuriama istorija nuo gimimo iki mirties, bet ir dvasinis fonas, kuriame įrašoma ši istorija. Pasak autoriaus, gimimas ir mirtis – analogiški, tačiau ne būdami panašūs, o sąveikaudami kuriant egzistencinę istoriją. Plėtodamas šiuos klausimus, autorius pasitelkia egzistencinės fenomenologijos (Heideggerio, Husserlio) konceptualų aparatą, kuris taikomas interpretuojant ne tik šiuolaikinius (H. Arendt), bet ir antikos (Platonas, Aristotelis) filosofus. Straipsniu siekiama plėtoti kultūros, suprantamos kaip egzistencinė kūryba, fenomenologiją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gyvenimo technē; Egzistencinė istorija; Dvasinis fonas; Autorius ir herojus; Gimimas ir mirtis; Technē of life; Existential story; Spiritual background; Author and hero; Birth and death.

ENArticle deals witht he connection between philosophy and existence.The existence is treated as a unit story to be inscribed in the spiritual background (Hintergrund) of coexistence. Philosophy as a school of existence (ex-situs) is also a technē of this existential inscribing. According to the author, life is a stream which is ordering during inscribing its events into a mobile existential story that emergences in the spiritual background. The author of an existential story is creating its hero who inspires the rebirth of the author. Such modi as birth and death are the interconnected factors of existential creating. Death gives a wholeness to the existential creation, and (re)birth gives the mobility that characterises not only the story to be created, but also the spiritual background in which this story is inscribed. According to the author, birth and death are analogous but not similar. They are interconnected in the creation of the existential story. The author develops these questions with the help of existential phenomenology (Heidegger’s, Husserl’s) conceptual apparatus which is applied in the interpretation of not only contemporary thinkers (H. Arendt) but also antique philosophers (Plato, Aristotle). The aim of the article is to show the development of phenomenology of culture as existential creation. [From the publication]