Estetinės ir etinės vertybės Jono Lankučio literatūros kritikoje

LTStraipsnyje apibūdinamas Jono Lankučio literatūros kritikos savitumas, remiantis svarbiausiais jo darbais: monografijomis Vinco Mykolaičio-Putino kūryba (1961, 1973, 1986) bei Lietuvių dramaturgijos raida (1974), studijomis: Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (1977), Etiudai apie Juozą Grušą (1981). Straipsnyje Lankutis yra pristatomas kaip kritikas-moralistas, kuriam be estetinės kūrybos dimensijos, labai svarbios buvo etinės, moralinės vertybės. Kritiko estetika įvardijama kalokagatijos terminu, reiškiančiu gėrio, grožio ir tiesos vienovės principą. Literatūroje kritiką traukė sudėtingos, stiprios, tragiškiems konfliktams pajėgios asmenybės, valdomos stiprių aistrų, patiriančios įvairialypius moralinius, psichologinius išbandymus. Jis buvo šekspyriškai dramatiško turinio ir monumentalios, klasiškai harmoningos formos gerbėjas. Jo paties stilius yra santūrus, akademiškas, prisodrintas abstraktų – sintetinantis ir apibendrinantis. Lankučio kritikoje adoruojamų vertybių: kūrybos humanizmo, dramatiškumo, rėmimosi nacionaline tradicija svarba išryškėja, prisiminus tuo metu priešingai orientavusią socialistinio realizmo ideologiją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dramaturgija; Socialistinis realizmas; Drama; Socialist realism.

ENThe article describes the individuality of the literary criticism of Jonas Lankutis, referring to his most significant work: monographs The Creation of Vincas Mykolaitis-Putinas (1961, 1973, 1986) and The Development of Lithuanian Dramaturgy (1974), as well as the studies Dramatic Trilogy of Justinas Marcinkevičius (1977) and Etudes About Juozas Grušas (1981). The article presents Lankutis as a critic-moralist who places much more importance on ethical and moral values apart from the aesthetic dimension of creativity. The aestheticism of the critic is described via the definition of calocagatia that embodies the principle of harmony among the good, beauty and truth. In Literature, the critic was attracted by complex, strong personalities able to overcome tragic conflicts and guided by intense passions, experiencing various moral and psychological challenges. He admired Shakespeare-like dramatic content and a monumental, classically harmonious form. His own style is modest, academic, and full of abstracts – synthetic and generalizing. The importance of the values adored in the criticism of Lankutis such as humanism in creative work, dramatization, and referral to national traditions especially stands out taking into account the ideology of social-realism that was predominating at the time and promoting quite different values.