Lietuvos kaimiškų teritorijų apgyvenimas: erdvinės transformacijos ir gyventojų gerovė

LTStraipsnyje analizuojami kaimiškų teritorijų apgyvenimo erdviniai pokyčiai (jų kryptys) ir gyventojų gerovė (jos siekis) yra labai glaudžiai susiję reiškiniai: gyventojų veikla siekiant gerovės keičia teritorijos sociodemografinę būklę. Savo ruožtu besitransformuojanti erdvė daro įtaką tiek gyventojų gerovei, tiek jų sprendimams. Straipsnyje skiriama dėmesio istorinei kaimo raidai. Šis istorinis žvilgsnis leidžia pažvelgti į šiuolaikinį kaimą formavusius procesus. Viena iš svarbiausių šiuolaikinį kaimą formavusių tendencijų – ilgalaikė perteklinės darbo jėgos emigracija iš kaimo vietovių. Sovietmečiu šią emigraciją (daugiausia į Lietuvos miestus) kompensavo teigiami natūralios kaitos rodikliai, tačiau kai kuriose vietovėse (ypač šiaurės rytų Lietuvoje) prasidėjo kaimiškų teritorijų depopuliacija. Maždaug nuo 1995 metų gyventojų skaičius kaimo vietovėse ėmė mažėti; tai sąlygojo tiek emigracija (iš pradžių vidinė – į Lietuvos miestus), tiek ir natūrali kaita, kuri maždaug tuo laikotarpiu tapo neigiama. Tad kai kuriose periferinėse Lietuvos vietovėse depopuliacija tęsiasi jau 60 metų. Galime sakyti, kad šiuolaikinis Lietuvos kaimas (nekalbant apie priemiestines teritorijas) yra esmingai liekaninis reiškinys: jo sociumas susiformavimo nuolatinės jaunimo emigracijos iš kaimo vietovių sąlygomis. Istorinis žvilgsnis svarbus ne tik pažintine prasme, bet ir būtinas giliau dabartinę kaimo vietovių raidą lemiančioms priežastims suvokti. Būtent sovietmečiu buvo „sukurta“ Lietuvoje apgyvenimo sistema, kurios dabartinė kaita kaimo vietovėse kelia daug socialinių įtampų bei problemų. Straipsnio tikslas – atskleisti svarbiausias Lietuvos kaimo vietovių apgyvenimo transformacijos kryptis, jų priežastis ir sąsajas su gyventojų gerove. Tyrimo objektas – kaimo apgyvenimo erdvinės transformacijos ir jų santykis su gyventojų gerove. [Iš straipsnio, p. 3-4]Reikšminiai žodžiai: Kaimo plėtra; Kaimo vietovės; Gyventojų skaičiaus mažėjimas; Gerovė; Rural development; Rural areas; Depopulation; Well-being.

ENThis article analyzes the tendencies of development of Lithuanian rural areas and their underlying reasons in the context of population’s well-being. The most important factors that determine general and local rural development trajectories are highlighted. It is stated that the spatial territorial shifts (its trends/directions) of rural areas and the well-being of the population are tightly related. This article pays attention to the historic development of rural areas from 1918 until now. It is stated that throughout the last 100 years, the changing political and economic conditions would constantly and fundamentally destroy the well-being that was built throughout decades. External causes, not directly caused by rural populaces – economic crises, political conditions (under Soviet rule) were those challenges, which individuals always had to overcome when creating well-being. Lithuanian rural areas are still in the process of transformation and adaptation to the reality of economic liberalism. The system of rural settlements adapted to the Soviet economy does not coincide with the reality of modern economy. However, both the territorial accommodation system and economic systems must be balanced. State policy towards the development of peripheral areas, in our opinion, is lagging behind the actual trends of development and does not help to essentially address the social problems arising from depopulation. [From the publication]