LTŠiame straipsnyje analizuojami egzoforiškai vartojamo rodomojo įvardžio šìtas, šità vartosenos atvejai rytų aukštaičių pašnektėse, bandoma nustatyti, kada ir kodėl jis vartojamas kontekstuose, kuriuose labiau tikėtinas vadinamasis ‘tolimojo’ rodymo įvardis tas. Tyrimui pasirinktos kelios pašnektės: Obelių, Juodupės, Jauneikių, Stočkų. Surinkus, įvertinus ir išanalizavus medžiagą, paaiškėjo, kad fizinis atstumas (šiuo atveju – artumas) nuo kalbėtojo nėra vienintelis veiksnys, lemiantis rodomojo įvardžio šìtas, šità pasirinkimą. Tiesioginės komunikacijos akte tolimų objektų / subjektų užkodavimą vadinamuoju artimojo rodymo įvardžiu labai dažnai lemia lengvas referento atpažįstamumas adresato atžvilgiu, t. y. kalbėtojo manymas, kad kontekste yra pakankamai užuominų, padėsiančių adresatui identifikuoti objektą / subjektą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Uteniškiai; Referencija; Todomasis įvardis; Šìtas; Šità; Vietos deiksė; Eastern Lithuanian dialects; Reference; Demonstrative; Šìtas; Šità; Spatial deixis.
ENThe present paper aims to discover the reasons why ‘proximal’ demonstrative pronouns are used where ‘distal’ ones are expected. For the analysis, some Eastern Lithuanian subdialects (Obeliai, Juodupė, Jauneikiai, Stočkai) were chosen. In my research I have shown that physical proximity or distance from interlocutors is not the only determinant of using and selecting (nominal) exophoric demonstratives in some Eastern Lithuanian dialects; rather, these deictics are used according to the degree of access that the interactants, the addressee in particular, have to the referent. [From the publication]