1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje : lietuvių karių ir partizanų 1941 metų sukilimas buvusioje Švenčionių apskrityje, Vilniuje, Varėnos-Valkininkų, Alytaus krašte : (apžvalgos, aukų, sukilėlių sąrašai, atsiminimai, straipsnių santraukos, nuotraukos)

LTSukilėlių kovos Rytų-Pietų Lietuvoje neatsiejamos nuo 1941 m. Tautos sukilimo. Būdingas, išskirtinis Švenčionių, Trakų ir Alytaus apskrityse, Vilniuje ir apylinkėse vykusio sukilimo bruožas - Lietuvos kariuomenės karių aktyvus dalyvavimas antisovietinėse laisvės kovose. Kautynių veiksmai prieš Raudonosios armijos dalinius, ypač Švenčionėliuose, Pabradėje, Joniškyje, Saldutiškyje, Vilniuje, Valkininkuose buvo derinami ir su vietiniais sukilėliais partizanais. Iš anksto planuotas Lietuvių aktyvistų fronto Vilniaus karinio štabo rengtas ginkluotas sukilimas dėl štabo daugumos narių arešto 1941 m. gegužės-birželio mėnesiais - ne visai pavyko. Tačiau birželio 22-24 dienomis lietuvių, taip pat ir "sumaišytuose" su raudonarmiečiais, daliniuose iniciatyvos sukilti, organizuoti pasipriešinimo būrius, net atskiras kuopas ir batalionus ėmėsi iki tol labiau nepasižymėję jaunesnieji karininkai, karo mokyklos kariūnai / kursantai, puskarininkiai, viršilos ir net eiliniai. Gal svarbiausia Vilniaus sukilimo išdava - sostinė apsaugota nuo vokiečių šturmo. Dėl sukilėlių veiksmų, kautynių Raudonosios armijos daliniai, patikėję vokiečių puolimu, pasitraukė. Išsiaiškinę padėtį, grįžti nebespėjo. Sostinės senamiestis, brangintina architektūra buvo išsaugoti. Didžiausios, aršiausios kovos su sovietų daliniais vyko Joniškyje (dab. Molėtų r.), jo apylinkėse, Pabradėje, prie Švenčionių, Pastovių-Gluboko vietovėse (slavų užgrobtose lietuvių žemėse, dabartinėje Gudijoje), prie Švenčionėlių, Saldutiškio-Linkmenų apylinkėse, Vilniuje (Kosciuškos-Antakalnio g. rajone, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Trijų Kryžių-Gedimino pilies kalno rajone, senamiestyje, prie geležinkelio stoties), Varėnos karinėje stovykloje ir apylinkėse, Valkininkų apylinkėse, tame pat krašte prie Merkio upės, Rūdiškių valsčiuje. [...]. [Iš teksto, p. 413]Reikšminiai žodžiai: 20 amžius; Partizanai; Karas; Pasipriešinimas; Okupacija; Represijos; The Lithuanian XX c. history; Partisans; War; The Resistance; The Occupation; Repressions.

ENThe struggles of rebels in East South Lithuania are inseparable from national uprising of 1941. A typical exclusive trait of the uprising, which took place in Švenčionys, Trakai and Alytus districts as well as in Vilnius and its environs, is the active participation of the Lithuanian army soldiers in anti-Soviet struggle for freedom. The battle against the Red Army detachments, especially in Svencioneliai, Pabrade, Joniškis, Saldutiškis, Vilnius and Valkininkai, were coordinated with the local rebel partisans. An armed uprising, planned ahead by the Vilnius military staff of the Lithuanian activist front, was not quite successful due to the arrest of most members of the staff in May-June, 1941. However, in Lithuanian detachments, and partly in detachments intermixed with the Red Army men, on 22-24 June younger officers, military school students, non-commissioned officers, sergeants and even ordinary soldiers took the initiative to rise in rebellion, to organize resistance troops, even separate companies and battalions. Probably, the main outcome of Vilnius uprising is that the capital was protected from the German assault. Owing to the military operations of rebels, the red Army detachments, trusting the German assault, withdrew. Having understood the circumstances, they were not in time to return. The Old Town of Vilnius and the valuable architecture were preserved. [...]. [Extract, p. 416]