Sievers-Edgerton’s variants, Stang-Larsson’s rule, and Narten imperfects in Baltic long-vowel preterits

LTBaltų kalbose egzistuoja du būtojo kartinio laiko (preterito) kamienų tipai: *ā-preteritai ir *ē-preteritai. *Ē-preteritai apima kategoriją, vadinamą ilgojo balsio preteritais, kurių šaknims būtajame kartiniame laike būdingas pailgintas vokalizmas. Be to, kai kurių ilgojo balsio preteritų priegaidės varijuoja, plg. lie. beti, 3 sg./pl. pres. bẽria, 2 sg./pl. pret. brė vs. inf. bérti, bẽria, brė. Apie ilgojo balsio preteritų kilmę iškeltos bent dvi hipotezės. Weissas ir Jasanoffas teigė, kad ilgojo balsio preteritai, egzistuojantys ne tik baltų, bet ir kitose indoeuropiečių kalbose, gali būti kilę iš Narten tipo esamojo laiko kamienų imperfekto.Villanueva Svenssono manymu, ilgasis šaknies vokalizmas susidarė, Stango-Larsson dėsniui paveikus baltų prokalbės preterito priesagą *-ìyā- turinčias formas, kurių trumpasis šaknies balsis buvo pailgintas ir gavo cirkumfleksinę priegaidę, o jei buvo ilgasis (ir akūtinis), tuomet tik įgijo cirkumfleksinę priegaidę: *-V-ìyā- / *-̰-ìyā- >*--iyā (>*--ē, plg. *-iyā >*-ē). Antroji hipotezė paaiškina ilgojo balsio preteritų priegaidžių variantus, tačiau ji galioja tik tada, kai priesaga yra kirčiuota, nors, pagal Sieverso-Edgertono dėsnį, dviskiemenės priesagos (-ìyā-) aplinka turi būti nekirčiuota. Straipsnyje tiriama ilgojo balsio preteritų su priegaidžių variantais ir be priegaidžių variantų kirčiavimo priešistorė, ir teigiama, kad jų kilmė ir raida nevienodos. Narten imperfektų refleksai pirmojoje grupėje (su priegaidžių variantais) veikiausiai išrutuliojo oksitonines arba mobilias paradigmas, o antroji grupė (visada su akūtine priegaide) rodo, kad jie išrutuliojo baritonines arba koloninio kirčio paradigmas, kilusias iš aoristo-bendraties kamienų (pvz. lie. gérti, grė <*gḛ̄r-), įskaitant kai kurias dešinines veiksmažodžių šaknis su neaiškia etimologija (pvz., lie. érgti, érgė <*ḛ̄rg-). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Indo-European; Baltic; Historical morphology; Historical accentology; Verb; Long-vowel preterit; Sievers-Edgerton’s law; Stang-Larsson’s rule.

ENThere are two preterit-stem formations in Baltic: *ā-preterit and *ē-preterit. The *ē-preterit includes a category called “long-vowel preterit” that is characterized by the long root vowel. There are at least two hypotheses regarding their origin. First, it has been proposed that these long-vowel preterits may have originated from the imperfect form of Narten presents. Then, it has been suggested that long root vowels were introduced through Stang-Larsson’s rule operating on a variant of the Baltic preterit suffix *-ìyā-, where a vowel was lengthened and received a circumflex tone in a sequence *-V-ìyā- / *-̰-ìyā- >*--iyā (>*--ē). The second hypothesis explains the tone variation of the verbs in the root structure ◦ERK-, ◦EUK-, and ◦ĒK- (e.g., sprsti/sprsti, spréndžia/spreñdžia, spréndė/spreñdė ‘to stretch’ <*(s)prend-). However, this is valid only when the suffix is accented, although the environment for the disyllabic suffix (-ìyā-) must be unaccented according to Sievers-Edgerton’s law. What follows is that the disyllabic suffix originated in the root-accented long-vowel preterits, while the verbs with tone variation probably accepted the disyllabic -ìyā-, so that Stang-Larsson’s rule later operated on them.Interestingly, some of these have a historical relationship with Narten presents, according to a previous study. This article presents the different historical developments of at least two groups of verbs that form the long-vowel preterits through an examination of the accentuation of these verbs. [From the publication]

• Accentual doublets in Daukša's works / Steven R. Young. Baltistica. 2000, t. 35, Nr. 1, p. 11-20.
• The Accentuation of the infinitive type Latv. kalt, Sl. *költi and the development of Indo-European molō-presents in Balto-Slavic / Miguel Villanueva Svensson. Baltistica. 2011, priedas 7, p. 301-326.
• The Baltic ē-preterit revisited / Miguel Villanueva Svensson. Baltistica. 2005, 6 priedas, p. 239-252.