Kuriant autonaratyvą : pastabos apie už(si)miršimą

LTStraipsnis yra pastanga atskleisti autonaratyvo problematikos plėtojimo kontekstus, pasitelkus už(si)miršimo fenomeną, kuris suvokiamas kaip ekstremali patirtis, išstumianti savo tapatybę kuriantį „pasakotoją“ į nebylumo sritį, ir kaip „pasakojimo apie save“ šerdis. Atsigręžimas į už(si)miršimo fenomeną paryškina tapatybės problemą ir parodo jos santykį su naratyvine atmintimi bei pačiu pasakojimo judesiu; verčia aptarti rašto kaip atminties ir užsimiršimo įrankio sampratą poststruktūralistinio autoriaus ir rašto santykio modelio kontekste, kuriame autorius traktuojamas kaip rašto „ištrinama“, „naikinama“ figūra. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Autonaratyvas; Tapatybė; Autorius; Raštas; Už(si)miršimas; Self-story; Identity; Author; Writing; Oblivion and self-oblivion.

ENPaper aims to reveal the contexts for a productive discussion of the auto-narrative problem on the basis of the phenomenon of (self)oblivion, which is understood as an extreme event that pushes the auto-narrator out of the realm of articulated experience. At the same time it is argued that (self)oblivion could be treated as a main component of some “cultural characters” (J. Lotman) and can be even imitated, creating a certain self-representation. On the other hand, from the perspective of post-structuralism the phenomenon of (self)oblivion is treated as one of the main functions of writing, which “erases” the figure of the Author. [From the publication]