Lietuviška rankraštinė knyga spaudos draudimo laikotarpiu

LTStraipsnyje aptariamos Jurgio Japerto, Jono Matulionio ir Aleksandro Luočio rankraštinės knygos. Kaip viena iš represinių priemonių po 1863 m. lietuvių ir lenkų sukilimo prieš carinę priespaudą, Lietuvoje buvo uždrausta spauda lietuvišku (lotynišku) raidynu. Lietuviškos spaudos draudimas buvo pradėtas 1864 m., kai uždrausta spausdinti elementorius lietuviškais spaudmenimis. 1865 m. uždrausta spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis, o 1866 m. žodiniu caro Aleksandro II įsaku paskelbta, kad visi leidiniai lietuvių kalba būtų spausdinami rusiškais spaudmenimis – "graždanka". Lietuvai skirtos knygos buvo spausdinamos kontrafakciniu būdu: knygoje buvo nurodomi klaidingi spausdinimo duomenys, nuslepiami jų autoriai, vertėjai, rengėjai, leidimo vieta ir leidėjai. Kontrafakcinės knygos daugiausia buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje. Kadangi dėl spaudos draudimo įsigyti lietuviškų knygų nebuvo lengva, buvo išrastas kitas būdas įsigyti asmeninę knygą ją nusirašant, "išleidžiant" rankraštinę knygą. Rankraštine knyga čia vadinama kokios nors spausdintos knygos, kartais rankraščio perrašas, dažniausiai skirtas asmeniniams tikslams, nesiekiant jos išspausdinti. Lietuviškų rankraštinių knygų korpusas nėra itin gausus; jo tematika taip pat nėra įvairi – jį išimtinai sudaro religinės knygos. Dažnai rankraštinėse knygose jų autoriai-perrašinėtojai palieka savo ženklų, įrašų – autoriaus vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, perrašymo data, perrašymo intencijos, kokie nors nedideli komentarai; būdingas yra prašymas pasimelsti už autorių.Reikšminiai žodžiai: Rankraštinė knyga; Spaudos draudimas lietuviškais rašmenimis; Katalikų Bažnyčia; Religinės praktikos tekstai; Carinė okupacija; Lietuviškos spaudos draudimas; Rakraštinės knygos; Religinė literatūra; Ban of Lithuanian press; Hand-written books; Religious literature; Tsarist occupation.

ENThe article discusses manuscript books by Jurgis Japertas, Jonas Matulionis and Aleksandras Luočius. As one of the repressive measures after the 1863 Lithuanian and Polish insurrection against tsarist oppression, press in Lithuanian (Latin) alphabet was banned in Lithuania. Lithuanian press ban was initiated in 1864 when printing of primer-books in Lithuanian characters was prohibited. Printing, importation and distribution of Lithuanian publications in Latin characters was banned in 1865, and in 1866, the verbal decree of tsar Alexander the 2nd was issued requiring all the publications in Lithuanian to be published in Russian characters, referred to as grazhdanka. All the books intended for Lithuania were printed in a counterfactual manner: false data of printing were indicated in books, their authors, translators, compilers, publishers and places of publication were concealed. Counterfactual books were mostly printed in Lithuania Minor. As the acquisition of Lithuanian books due to press ban was far from easy, another way to get a personal book was invented by cribbing or transcribing it from the original, "releasing" a manuscript book. Here, a manuscript book refers to any printed book, sometimes a transcript of a manuscript, mostly for personal purposes with no intention to print it. The body of Lithuanian manuscript books is not very numerous; and its subjects are not much varied, i.e., it is exclusively comprised of religious books. Authors-scribes of manuscript books often used to leave their own marks or records in these books such as the author's name, address, date of transcription, transcription intentions, any minor comments; the request to pray for the author was also typical.