Tikrovė pasakojimo kultūroje

LTStraipsnyje remiantis Ricœuru teigiama, kad mūsų kultūra – pasakojimo. Kaip tokiai, jai būdinga tam tikra kalbinė visuma, kuri nuolat plečiama, veikiant naujiems kultūros fenomenams. Kultūros kūrybingumas siejamas su jos dalyvių egzistencinėmis paskatomis. Kalbama apie kultūros kaip egzistencinio projekto kūrimą gyvenamojo pasaulio aplinkoje. Fenomenų tikrumo kriterijus čia – tiek jų naujumas, tiek dermė su šiuo projektu. Šiame kontekste nagrinėjamas istorinių įvykių tikrumas. Jų įtikrovinimas siejamas su įvardijimu, įdaiktinimu, įlaikinimu, t. y. su įtraukimu į mūsų egzistencinį projektą. Kita vertus, senas istorinis įvykis gali tapti nauju fenomenu, jei jis padeda išplėsti mūsų egzistencinį pasakojimą. Teigiama, kad kultūros dalyvis, prikeldamas įvykį naujam gyvenimui, t. y. naujai suprasdamas jį, drauge naujai interpretuoja savo gyvenimą ir egzistencinę kultūrinę aplinką. Taip mes kuriame savo egzistencinį pasakojimą, kurio esame tiek autoriai, tiek herojai. Straipsnyje plėtojamas kultūros hermeneutikos ir fenomenologijos modelis, vadovaujantis Maceina, Ricœuru, Gadameriu, Heideggeriu, Bachtinu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pasakojimas; Istorinis įvykis; Egzistencinis projektas; Hermeneutika; Narrative; Historic event; Existential project; Hermeneutics.

ENAuthor maintains appealing to Ricœur that our culture is narrative. As such, it is a linguistic whole that is extended permanently under the influence of new phenomena of culture. The creativity of culture is linked with the existential aspirations of its participants. The author analyses culture as a creation of the existential Project in the environment of living world. The criteria of the reality of phenomena are both their novelty and harmony with this project. The reality of historical events is investigated in this context. According to the author, to make an event real means to include it into our existential project. On the other hand, the old historic event can become a new phenomenon if it helps to extend our existential narrative. The participant of culture, after he newly understands an event, ipso facto newly interprets his life and the existential environment. In this way we create our existential narrative. So we are both the authors and heroes of our existential narrative. The author develops the model of hermeneutics and phenomenology of culture having as a guide of Maceina’s, Ricœur’s, Gadamer’s, Heidegger’s, Bachtin’s thinking. [From the publication]