Žiedai kaip baltų meninės kūrybos atspindys

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTŽiedai yra vieni iš simboliškiausių papuošalų tipų. Mūvimi ant pirštų jie neturi kokių nors praktinių funkcijų, o visų pirma yra puošybos elementas, atliekantis žemiškojo ir magiškojo ženklo, simbolio vaidmenis. Žinoma, matydami masyvius senovinius žiedus, kurie buvo rasti karių kapuose, galime įsivaizduoti, kad tokie žiedai galėjo užtikrinti ir tam tikrų plaštakos bei pirštų apsaugą kautynėse. Tačiau žiedas iki šių dienų mums pirmiausia yra „grynasis papuošalas", kuris liudija savininko padėtį visuomenėje, jo (jos) bendruomeninius ar šeiminius saitus, polinkį demonstruoti statusą, galią ir turtus arba, atvirkščiai, tam tikrą asketiškumą. Ir dabar mūvimi žiedai atspindi savininko estetinį skonį, prieraišumą tam tikram stiliui arba abejingumą kiek labiau rafinuotiems papuošalams. Kokias menines, simbolines ir pragmatiškąsias vertybes atspindėjo senovės baltų gaminti ir mūvėti žiedai, šiandien nėra lengva rekonstruoti, nes amžių būvyje kito stiliai ir simbolių reikšmės. Vis dėlto pravartu pabandyti atskleisti nors dalelę šio papuošalo paslapties, nuosekliai chronologiškai apžvelgti žiedų tipus, jų puošybą ir ornamentiką. Archeologijos šaltiniai, ilgą laiką dūlintys žemėje, kol archeologų yra iškeliami j dienos šviesą, geriausiai išlieka pagaminti iš akmens, metalo ir molio, tad labai retai dėl palankių dirvožemio sąlygų pasitaiko galimybė rasti organinės medžiagos papuošalų. Sunku pasakyti, ar gilioje senovėje nebuvo dėvėti papuošalai ant pirštų, pagaminti iš medžio, odos ar tekstilės, tačiau apie tai neturime duomenų, todėl čia aptarsime tik metalinių žiedų formas, jų visumą, kaitą ir ornamentiką.Su žalvariu baltai susipažino II tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje, o su geležimi - paskutiniais amžiais pr. Kr., tačiau tuomet žiedai vis dar buvo retas papuošalas, neįmantrios - juostinės, nesueinančiais galais arba įvijinės - formos [Grigalavičienė, 1995, p. 175-176, 182, pav. 101: 6, 106: 6, 7; Rimantienė, 1995, p. 151]. Iš tiesų visuotinai metalai baltų žemėse naudoti pirmaisiais amžiais po Kr., senajame geležies amžiuje arba vadinamajame romėniškajame geležies amžiuje (romėnų įtakos laikotarpiu). Pirmųjų amžių laidojimo paminkluose dažnai randama tokia jkapė kaip žiedas kartu su kitais metaliniais (dažniausiai vario lydinio) papuošalais. Naujausioje studijoje apie senojo geležies amžiaus žiedus, paplitusius dabartinėje Lietuvos teritorijoje, Mantas Stankevičius siūlo žiedus skirstyti j tokias grupes: 1) įvijiniai, 2) juostiniai, 3) nesueinančiais galais. 4) signe- tiniai, 5) kryžiniai [Stankevičius. 2007, p. 73-75, lent. 1]. Tokia tipologija apibendrintai nusako žiedo formą ir taip pat iš esmės tinka ir vėlesnių laikų žiedų skirstymui. Žiedų pavidalo, dekoro įvairovė ir kaita atsiskleidžia peržvelgiant šios tipologijos pogrupius. Romėniškajame geležies amžiuje suklestėjo baltiškoji spalvotųjų metalų juvelyrika. Meistrai kūrė formas, kurias diktavo spalvotųjų metalų žaliava ir papuošalo funkcija (tarkim, paprasti įvijiniai ar uždari žiedai yra klasikinės, daugeliui kultūrų bendros formos), taip pat iš dalies jie rėmėsi kaimyninių kultūrų juvelyrų dirbiniais bei savo ruožtu kūrė naują savitą dekorą, būdingą baltų arealui. [Iš straipsnio, p. 447-448]

ENRings are one of the most symbolic types of ornamentation. Worn on the fingers, they have a less obviously practical use and are first and foremost an element of decoration, which combines the roles of earthly and magical symbolism. Of course, when one sees massive ancient rings found in warrior graves one can imagine that such items could provide some kind of protection to the hand during battle. In one way the ring is primarily a “pure piece of jewellery" for modern people and it reflects its owner's position in society, his or her community or familial connections, his or her desire to stress status, power and wealth, or conversely, his asceticism. The rings we wear today reflect the aesthetic taste of their owner, his interest in a particular style or indeed her doubts over the propriety of more refined pieces of ornamentation. Today it is difficult to reconstruct the artistic, symbolic and pragmatic values attached to rings made and worn by the ancient Balts. Over the course of centuries styles and the significance of symbols have changes, but let us attempt to uncover at least a small part of the enigma of this ornamentation through a consistent chronological review of ring types and elements of their decoration. Archaeological sources, which have lain in the earth for a long period until archaeologists bring them back to the light of day survive best if they are made of stone, metal or clay and so it is very seldom that, given favourable soil conditions, we come across ornaments made of organic material. It is hard to say whether fingers were adorned with rings of wood, leather or textiles in deepest antiquity, since we have no evidence of such and so we will concentrate here on metal rings as a whole and how they changed and were decorated.The Balts became familiar with bronze in the early to mid-second millennium BC and they discovered iron during the last centuries BC but at that time rings were still a rare element of ornamentation. Their forms were simple - bands with open ends or spirals [Grigalavičienė, 1995, p. 175-176, 182; ill. 101: 6, 7; Rimantienė, p. 151]. Indeed the universal use of metals among the Balts spread during the first centuries AD during the Old Iron Age or what we call the Roman Iron Age (Period of Roman Influence). Indeed it is in burials of the first centuries AD that we often find rings among grave goods along with other metal ornaments (mostly of bronze alloy). In the most recent study of Old-lron-Age rings spread across what is now Lithuania, Mantas Stankevičius proposes classifying rings in five groups, namely: 1) spirals, 2) bands. 3) open-ended rings, 4) signets, 5) cruciform rings [Stankevičius, 2007, p. 73-75. table 1]. Such typology according to form is in effect suitable for classifying later rings too. The variety and changes over time of the type and form of rings is revealed when we review subgroups within these types. In the Roman Iron Age jewellery was made of non-ferrous metals. Craftsmen created forms dictated by their material and the function of the jewellery (simple spirals or closed rings are forms common to many classical cultures) and also in part they sought to imitate the jewellery of neighbouring cultures as well as creating new specific ornamentation typical of the areas inhabited by the Balts. [Extract, p. 447-448]