Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas

LTUgnies ir dūmų signalai kelis tūkstantmečius buvo svarbi karinės komunikacijos dalis. Šis būdas neabejotinai naudotas ir viduramžių Lietuvoje. Literatūroje yra įsitvirtinęs stereotipinis medinių pilių sąšaukos laužais vaizdinys, nors jį tiesiogiai patvirtina vienintelis Petro Dusburgiečio kronikos epizodas. Straipsnyje, remiantis LiDAR duomenimis, mėginama teoriniu lygmeniu atsakyti, kokios buvo vizualių ryšių tarp Lietuvos piliakalnių galimybės, kiek jas lėmė reljefas, kokie sąšaukai tikėtinai buvo būtini papildomi ištekliai. Tam pasirinkti trijų regionų pavyzdžiai: kovų su Ordinu meto Nemuno pakrančių, Žemaitijos bei Tautų kraustymosi laikotarpio Pietryčių Lietuvos. Nustatyta, kad pirmuoju atveju galėjo efektyviai veikti linijinė, antruoju - patikima gardelinė vizualaus ryšio sistemos. Trečiajame regione piliakalnių sąšauka būtų daug sudėtingesnė. Šie skirtumai sietini tiek su regionų reljefu, tiek su nevienodais gynybiniais poreikiais. Pirmuoju ir antruoju atvejais pilių sistemos funkcionavo ilgametės Ordino grėsmės akivaizdoje, o trečiuoju staigūs antpuoliai nenulėmė perspėjimo sistemos susiformavimo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Piliakalniai; Ugnies ir dūmų signalai; Komunikacija; Tautų kraustymosi laikotarpis; Viduramžiai; Hillforts; Fire and smoke signals; Communications; Migration period; Middle ages.

ENFire and smoke signals were an important element of military communications for several millennia. This method was also definitely used in medieval Lithuania. A stereotypical image of wooden castles linked by fires is established in the literature, although this image has been directly confirmed by only a single episode in the Chronicle of Peter ofDusburg. The article attempts, on the basis of LiDAR data, to answer at a theoretical level, what possibilities existed for visual communications between Lithuanian hillforts, how much this was determined by the relief, and what additional resources were likely required for this. To this end, three sample regions were selected: the banks of the Nemunas and Samogitia during the struggle with the Teutonic Knights (late 13th-early 15th centuries) and Southeast Lithuania during the Migration period. It was determined that in the first region, linear links could have operated effectively and in the second, a lattice-shaped visual communications system is plausible, but in the third, any links between the hillforts would have been much more difficult. These differences should be associated with both the relief of these regions as well as different defensive needs. In the first and second cases the castle systems functioned over a long period in the presence of the threat posed by the Teutonic Knights while the unexpected attacks in the third did not lead to the formation of an early warning system. [From the publication]