Prasmė kaip teorinis bei metodologinis šiuolaikinės humanistikos principas

LTAptariama prasmės sąvoka ir jos metodologinė reikšmė šiuolaikiniams humanitariniams tyrimams, ypač estetikai bei meno filosofijai. Nagrinėjamas interpretacijos, supratimo ir prasmės sąvokų sąryšis, atskleidžiama tipologinė prasmių įvairovė, ryškinami kai kurie supratimo subjekto ir objekto teorinės sampratos aspektai. Atskirai aptariamas bipolinis supratimo akto ir jo išdavos – prasmės – pobūdis bei prasmės ir tiesos santykis. Iškeliamos teorinėje literatūroje, ypač meno gnoseologijos, estetikos darbuose, pastebimos metodologinio redukcionizmo apraiškos, susijusios su supratimo procesų interpretacija: polinkis žmogaus santykį su tikrovės reiškiniais suvokti ir aiškinti tik kaip pažintinį santykį; vienašališka, scentistinė mokslinio pažinimo samprata; mokslinio pažinimo nepagrįstas tapatinimas su viena jo šakų – gamtamoksliniu pažinimu; dėmesio stoka istoriniam supratimo subjekto matmeniui ir kt. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Interpretacija; Supratimas; Prasmė; Tiesa; Meno epistemologija; Interpretation; Understanding; Meaning; Truth; Epistemology of art.

ENArticle deals with theoretical problems related to concepts of interpretation, understanding and meaning. A relationship between the concepts is described. The connections between meaning and truth are subjected to a separate investigation. The article ends with an enumaration of several reductive tendencies marked in theoretical literature of aesthetics and, especially, epistemology of art, namely: one-sided cognitive conception of human experience; scientistic conception of knowledge; reduction of scientific knowledge to one of its form – natural sciences; lack of due attention to the historical dimension of human experience, etc. [From the publication]