Posovietmečio lietuvių literatūros kanonas: istorinių naratyvų kova ir individualizmo žiedai

LTŠį empirinį naujausios lietuvių literatūros lauko tyrimą grindžiu keliomis nuostatomis. Pirmoji - Czesławo Miloszo pastaba, jog Rytų Europoje literatūra niekada nefunkcionavo vien tik kaip literatūra1. Antroji - prielaida, jog kūrinio kultūrinį ir politinį matomumą, jo užimamą padėtį kitų tekstų atžvilgiu geriausia atspindi jo įtraukimo į kanoną kriterijus. Ir trečioji - jog dabar steigiamą kanoną, t. y. dar literatūros istorijos nekodifikuotą normatyvinę tradicijos versiją, patikimiausiai fiksuoja kanonizavimui bendralaikis reprezentavimo procesas, kuris atsispindi įvairiose antologijose, o ypač skirtose kitakalbiams. Todėl posovietmečio lietuvių literatūros kanono formavimui(si) pristatyti renkuosi objektyvuotą tekstų korpusą, kurį sudaro lietuvių poezijos ir prozos antologijos, išleistos po 1990 m., ir pasilieku teisę kreiptis į kitus reikšmingus šiuolaikinės lietuvių literatūros tekstus. Minėsimi leidinių pratarmių tekstai padės trumpai pristatyti lietuvių literatūros vaizdinio kaitą ir ženkliškus jos strategijos etapus. [...]. [Iš straipsnio, p. 51]Reikšminiai žodžiai: Antologijos; Istoriniai naratyvai; Istorinis naratyvas; Kolektyvinis identitetas; Kolektyvinė; Literatūros kanonas; Posovietinė lietuvių literatūra; Posovietmečio lietuvių literatūra; Tapatybė; Anthologies; Collective Identity; Historical Narrative; Literary Canon; Post-Soviet Lithuanian Literature.

ENIn this article the formation of the post-Soviet Lithuanian literature canon is seen as a battle field of two principles (social and individual) in literature. Till the end of the 20th century - anthologies represented the whole of national literature - works created in exile and in Lithuania. At the beginning of the 21st century the collective identity of the nation was formed and explained by means of literature, rendering the controversial historical points. After 2000 the social engagement of literature decreased, and the aesthetical autonomy of literature and the energy of language have become the greatest new values. The focus has shifted from the collective identity to the formation of individual identity. But literary works forming the epicentre of contemporary Lithuanian literature and the competing historical narratives show that the analysis of historical processes and the reflection of the mental breaking points of society still remains an important function of Lithuanian literature. [From the publication]