LTRemiantis rašytiniais baltų religijos ir mitologijos šaltiniais, kurie teikia duomenų apie baltų galimai turėtus dievų atvaizdus, taip pat pasitelkiant archeologinius duomenis, siekiama nustatyti, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys turėjo antropomorfinio pavidalo dievų stabus. Rašytiniuose šaltiniuose dažniausiai minimas Perkūno stabas. Be jo dar dievų - Patrimpo, Patulo, Kurko bei mitinių protėvių Spėros, Pajautos, Kukovaičio. Hipotetiškai galima teigti, jog ikikrikščioniškuoju laikotarpiu antropomorfinio pavidalo stabai galėjo būti statomi tik aukščiausiems dievams ir tik svarbiausiose, centrinėse, tarpgentinėse šventvietėse. Lokaliose (genties, bendruomenės) šventvietėse galėjo būti statomi sudievintus mirusius protėvius vaizduojantys stabai. Senosios religijos nuosmukio metu (ypač XVI a. pab. - XVII a.) iš inercijos dar galėjo rastis namų aplinkoje (valstiečio ūkyje) pagamintų antropomorfinio pavidalo dievų atvaizdų. Lygia greta tuo pačiu metu "dievaičiais", "stabais", matyt, jau galėjo būti vadinami ir įvairūs objektai (akmenys, medžiai, gyvulių kaukolės ar kailiai ir t. t.) į kuriuos, atlikus tam tikras įšventinimo apeigas, įsikelia dieviškos galios. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltų religija ir mitologija; Dievai; Pagonybė; Stabai; Šventvietės; Baltic Religion and Mythology; Gods; Idols; Paganism; Sacred Sites; Sacred places.