Sunykusios lietuvių civilizacijos pėdsakai Abiejų Tautų Respublikos dirvoje

LTIstoriografijoje dominuoja holistinis požiūris, kad XIX a. nacionalizmas buvo manifestuotas negausioje lietuvių intelektualų grupėje, telkiant jėgas vienijimuisi, tautinio paveldo saugojimui ir plėtojimui. Tautinio atgimimo herojams, ypatingai Jonui Basanavičiui, lenkų kalbos ir kultūros, kaip destruktyvių etninės lietuvių kalbos atžvilgiu, klausimas tapo esminiu atstatant lietuvių tautos teises į jų pačių istoriją ir teritoriją. Priešprieša pasireiškė tuo, kad Žečpospolitoje (lenk. Rzeczpospolita), vadinamoje taip pat Abiejų Tautų Respublika (ATR), išsilavinę lietuviai vartojo lenkų kalbą ir raštą, o lenkai save vadino lietuviais, nemokėdami lietuviškai. Kuriant modernią lietuvių tautą etninės (mažumos) kalbos pagrindu, teko atsisakyti daugiakultūriškumo: išstumti ankstyvosios naujųjų laikų lenkų tautos tradiciją, atsiskirti nuo buvusios abiejų tautų (lenkų ir lietuvių bei kitų tautų, gyvenusių Lietuvoje) patirties ir istorijos: iš esmės naikinant "lenkiškuosius pradus", susipriešinimą įsteigti jau gimstančios visuomenės viduje. Todėl norėdami suprasti diskurso ("Aušros"), kuriuo buvo kuriama kultūrinė lietuvių tapatybė reikšmes, pirmiausia turime priimti pasaulį kaip reikšmingą. Kaip teigia Ericas Landowskis: reikia, kad jis mums pasirodytų kaip artikuliuotas universumas - kaip santykių sistema, kurioje, pavyzdžiui, "diena" nėra "naktis", "gyvenimas" priešingas "mirčiai", "kultūra" skiriasi nuo "gamtos", "čia" - nuo "kitur" (2015:13). Būtina atpažinti ir rasti skirtumą, kuris leidžia parodyti reikšminius vienetus ir juos susieti su egzistencinėmis ar estetinėmis vertėmis. [...]. [Iš straipsnio, p. 245-246]Reikšminiai žodžiai: Abiejų Tautų Respublika (ATR; Rzeczpospolita Obojga Narodów; Žečpospolita; Sandrauga; Polish-Lithuanian Commonwealth); Civilizacija; Didysis istorinis naratyvas; Kolektyvinė atmintis; Kultūrinis tapatumas; Kultūrinis įdentitetas; Mickevičius, Adomas; Civilization; Collective memory; Cultural identity; Great historical narrative; Lithuania; Mickiewicz, Adam; Republic of both nations.

ENThe article deals with the significance of metadiscourse - the great historical narrative that nation uses to inscribe itself into history - and a necessity that emerges in this global world to read the Lithuanian narrative presented in "Aušra" (1883) anew. The written cultural identity is related to the community's collective memory and consciousness, myths, symbols, people-to-people relationships with themselves, neighbors, and other states. What impact forgetting the common Lithuanian and Polish historical experience has on the present? Cultural semiotics makes it possible to understand the worldview and the cultural context of a particular culture, while the semiotic study allows to examine the text from the inside. The article discusses the influence made by Adam Mickiewicz's Sir Thaddeus on Lithuanian and Polish national pride. Oscar Halecki's approach to the limits of the real European history is developed and issues related to the historical memory of the Grand Duchy of Lithuania are analyzed. Attention is drawn to Zenonas Ivinskis proposal to revise the metaphors of collective memory and the desire of historical romanticism to skip the early modern period - the experience of the Polish-Lithuanian Commonwealth in the history of Lithuanian statehood. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History