Tapatybės transformacijos naujausioje lietuvių moterų prozoje

LTŠių dienų emigracija iš Lietuvos didėja, augantis išvykusiųjų skaičius kelia nerimą Lietuvos vyriausybei ir kitoms institucijoms, o svetur gyvenančiųjų emigracijos patirtys ryškėja naujausioje lietuvių prozoje. Šiame straipsnyje analizuojami 2010–2017 m. išleisti Gabijos Grušaitės, Vaivos Rykštaitės, Unės Kaunaitės ir Zitos Čepaitės kūriniai, kurie yra vertinami per juose atskleistus tapatybės pokyčius, lyginami su ankstesnės (e)migrantų literatūros tekstais. Straipsnyje yra aptariamas literatūroje ryškėjantis emigravusios tautos dalies santykis su erdve ir laiku, gimtosios kalbos, individualios tapatybės suvokimo aspektai, kosmopolitiškumo įtaka lietuviškajai tapatybei. Analizuojant minėtų autorių romanus išryškėja, kad jų veikėjams tapatybės klausimas itin aktualus: vieni siekia išsaugoti lietuvybę, kiti – nuo jos pabėgti, ją paneigti.G. Grušaitės kūryboje vyrauja kosmopolitinio santykio su gimtine bei svetima aplinka raiška: siekiama pabėgti nuo lietuvybės realijų arba jų paprasčiausiai nesureikšminti. V. Rykštaitės pagrindinė veikėja taip pat nori užmiršti savo šaknis ir susikurti naują, nepriklausomą gyvenimą Londone. Priešingai elgiasi U. Kaunaitės romano personažai: jie nori išsaugoti savo tautinę tapatybę, dažnai prisimindami savo šalies istoriją, ne išsižadėdami gimtosios kalbos, o laikydami ją vertybe. Lyginant šių autorių kūrybą su romanais, išleistais anksčiau (Valdo Papievio romanas „Vienos vasaros emigrantai“, 2003 m.) ir tais pačiais metais, tačiau daugeliu aspektų pasižyminčiais vyresniosios kartos tapatybės suvokimu, Zitos Čepaitės kūriniais (eseistikos knyga „Emigrantės dienoraštis“, 2011 m., ir romanas „Londono vėjas“, 2013 m.), galima teigti, kad jaunesniosios kartos rašytojų kūryboje vaizduojama jau Nepriklausomybės laikotarpiu gimusi karta, kuri yra laisvesnė, drąsesnė, iš dalies išsivadavusi iš provincialių prietarų, jog iš Lietuvos emigruoja tik savo tėvynės nemylintys ir negerbiantys žmonės. Kartos reprezentacija aiškiausiai perteikiama minėtų rašytojų romanuose, ryškinant tautinės tapatybės pokyčius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: (e)migrantų literatūra; Emigrantai (Diaspora); Emigracija; Emigrantų literatūra; Kosmopolitizmas; Kosmopolitiškumas; Literatūra; Naujoji Lietuvos moterų proza; Naujoji lietuvių moterų; Proza; Tapatumas; Tapatybė; Tautybė; Cosmopolitanism; Diaspora; Emigrants Literature; Emigration; Identity; KITI - PRIE APIBENDRINIMO, ČIA NEĮSIRAŠO; Lithuanian literature; Nationality; New Lithuanian Womens Prose.

ENThese days the scale of emigration from Lithuania is getting larger, statistical increases in the number of those leaving Lithuania is setting Lithuanian government institutions on edge, and the emigrant experiences of those living abroad get reflected in the newest Lithuanian prose. In this paper we analyze literary works, published from 2010 to 2017, by Gabija Grušaitė, Vaiva Rykštaitė, Unė Kaunaitė, and Zita Čepaitė. These works are evaluated in terms of the identity changes revealed in them and compared with (e)migrant literary texts written earlier. What relationship do those who have emigrated have with space and time and with their native language? Which aspects of individual identity become apparent in their self-conception, and how does cosmopolitanism influence their Lithuanian identity? An analysis of their works reveals that the problem of identity is very important to the characters depicted in those works: while some seek to preserve their Lithuanianness, others try to run away from it or to deny it. The latter attitude is evident in Grušaitė’s work, where a cosmopolitan relationship to one’s homeland as well as to the unfamiliar new environment is expressed when one seeks to escape from the realities of being Lithuanian or at least not to treat these as significant.Rykštaitė’s main character also wishes to forget her roots and to create a new and independent life for herself in London. The characters in Kaunaitė’s novel, on the other hand, seek to preserve their national identity by frequently recalling their nation’s history and not renouncing their native language but treasuring it instead. Comparing the works just discussed with some books published earlier (the novel “Vienos vasaros emigrantai” (“One Summer’s Emigrants”) by Valdas Papievis, 2003 and two works by Zita Čepaitė: the 2011 essay collection “Emigrantės dienoraštis” (“An Emigrant’s Diary”) and the 2013 novel “Londono vėjas” (“Winds of London”)) we can state that the writings of the younger generation depict those already born during the period of Independence as being freer, more courageous, and partially liberated from the provincial prejudices claiming that only those who do not love and respect their homeland emigrate from Lithuania. The representation of an entire generation is most evident in the novels of the writers discussed in this paper that show changes in national identity. [From the publication]

• Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų literatūroje / Dalia Satkauskytė. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2011, 12, p. 120-129.
• Egzilio patirtys ir tapatybė naujausioje lietuvių prozoje / Dalia Kuizinienė. Česlovo Milošo skaitymai. 2013, 6 p. 16-24.
• Lietuviai pasaulyje: tautinio identiteto išsaugojimas emigracijoje / Daiva Dapkutė, Ingrida Celiešiūtė, Diana Jovaišienė, Daiva Kristina Kuzmickaitė, Linas Saldukas, Kristina Ūsaitė. Klaipėda : Baltic Printing House, 2012. 255 p.
• Nematomos „Santaros-Šviesos“ moterys / Daiva Dapkutė. Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2020, 29, p. 105-119.
• Rytų europiečio sindromas šiuolaikinės (e)migracijos naratyvuose / Laura Laurušaitė. Darbai ir dienos. 2014, t. 62, p. 229-244.