Apokaliptinė vaizduotė ir miestas Herkaus Kunčiaus romane "Dervišas iš Kauno"

LTKultūrologai ir literatūrologai pastebi senus miesto ir apokalipsės sąryšius vakarų vaizduotėje (Lewis Mumford, Robert Alter, Lieven Ameel, Mark Griffiths ir kt.). Pavyzdžiui, vienoje seniausių sociologinių studijų apie miestą istorikas Lewisas Mumfordas uždavė klausimą: "ar tik atsitiktinumas, kad ankstyviausi išlikę miesto vaizdai - senovės Egipto paletės - reprezentuoja jų sunaikinimą?" [Mumford 1989:51]. Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis poemoje "Metai" miestą taip pat sugretina su "svieto pabaiga" - miesto vaizdinys kūrinyje paženklintas gaisro (Karaliaučių "liepsnos smarkums, tamsoj pasikėlęs" [Donelaitis 2013: 119] sudegina du kartus). Apokaliptinė vaizduotė buvo reikšminga daugeliui XIX-XX a. rašiusiųjų apie miestą literatūroje, pavyzdžiui, Andrejaus Belo, Charleso Dickenso, Fiodoro Dostojevskio, Jameso Joyce'o ir Franzo Kafkos kūriniai [Alter 2005:43-102,121-159]. Apokaliptinę vaizduotę tyrinėjusios Johno J. Collinso teigimu, galima kalbėti apie 1) apokalipsę kaip literatūros žanrą, 2) "apokalipticizmą" kaip socialinę ideologiją ir 3) apokaliptinę eschatologiją kaip rinkinį idėjų ir motyvų, kurie aptinkami kituose literatūros žanruose ir socialinėse aplinkose [Collins 1998:2]. Aptardamas apokalipsės reikšmę platesniame socialiniame ir politiniame kontekste mokslininkas teigia: [a]pokalipsės dažnai sprendžia politinio ir socialinio išlaisvinimo problemas. [...] Apokaliptinė revoliucija yra revoliucija vaizduotėje. Ji reiškia iššūkį matyti pasaulį radikaliai kitaip nei esame įpratę. Revoliucinis tokios vaizduotės potencialas neturėtų būti neįvertintas, nes jis gali skatinti nepasitenkinimą dabartimi ir generuoti galimas ateities vizijas. Apokalipsės palikimas apima galingą retoriką, kuri demaskuoja šio pasaulio trūkumus.Ji taip pat apima įsitikinime kad dabartinis pasaulis nėra pabaiga. Ji skatina vertinti didžiulius žmogaus vaizduotės šaltinius - joje konstruojamas simbolinis pasaulis, kuriame vertybių vientisumas gali būti išsaugomas socialinio ir politinio bejėgiškumo ar net mirties akivaizdoje. [Collins 1998: 283]. Tyrimu tikrinu pristatytą Collinso mintį bandydama nušviesti "apokaliptinę eschatologiją" lietuvių literatūroje ir kultūroje. Aptariu kelis miestą ir apokaliptinę vaizduotę reprezentuojančius lietuvių literatūros tekstus, o pagrindiniu šaltiniu pasirinkau Herkaus Kunčiaus romaną "Dervišas iš Kauno" (2014), kuris manifestuoja ryšius tarp apokalipsės ir miesto. Manau, kad šiame romane slypi Collinso minimas vaizduotės revoliucingumas. Reiktų pastebėti, kad jį atidengti sudėtinga - pirmiausia turbūt todėl, kad Kunčiaus kūriniai dažnai vaizduoja "blogą", kupiną smurto, intoksikacijų, animalizmo ir įvairiausių anomalijų pasaulį, kuriame skaitytojui nesinori būti arba, paprastai tariant, įžvelgti tokio sukurto pasaulio revoliucingumą. Rašytojo kūryboje dažnos pasaulio griūties, nykimo, žūties, pabaigos temos ir itin ryški socialinė bei politinė kritika, ardanti visuomenės stereotipus. Norėčiau kelti mintį, kad galbūt toji kritika taip pat ir pasiūlo būdus, kaip iš tų stereotipų išsilaisvinti. Kunčiaus tekstai labai alegoriški, sustiprinti parodijų ir hiperbolių ir būtent todėl juos turėtume skaityti ir suprasti netiesiogiai. Šio rašytojo kūriniai dažniausiai kalba "apie kažką kita" (plg. alegorijos etimologinę reikšmę - gr. allos, "kitas" ir agorero "kalbėti viešai agorje ar turgaus aikštėje").Alegoriškų tekstų interpretacija negaliu13 be konteksto - pati interpretacija, literatūros kritiko ir teoretiko Fredrico Jamesono žodžiais tariant, yra alegorinis aktas, nes "nėra nieko, kas būtų nesocialu ir neistoriška" [Jameson 1981: 10; 20]. Turint tai omenyje, romaną "Dervišas iš Kauno" galima vertinti kaip „socialiai simbolinį aktą", turintį "funkciją sukurti įsivaizduojamus ar formalius "sprendimus (neišsprendžiamiems) socialiniams prieštaravimams" [Jameson 1981: 20; 78]. Toks požiūris suteikia galimybių atidengti ryšius tarp romano protagonisto patirčių ir miesto reprezentacijų; galbūt netgi įžvelgti jose pačios istorijos ir kultūros ženklus (miesto vaizdiniai - svarbus nacionalinės vaizduotės komponentas [Comis-Pope, Neubauer 2002]. Pasitelkdama Collinso ir Jamesono mintis straipsnyje bandysiu aiškintis, kokius šio pasaulio trūkumus demaskuoja Kunčiaus romanas ir kokią galimą išeitį jis pasiūlo. Pirmiausia trumpai aptarsiu du kontekstinius aspektus, reikšmingus Kunčiaus romano analizei: 1) kelis Kauną reprezentuojančius lietuvių rašytojų kūrinius, kuriuose pastebėtinas paradoksalus Kauno kaip organinės būtybės - gimusios ir pamažu mirštančios - vaizdinys, 2) viešąjį diskursą apie šiandieninį Kauną, kuriame akcentuojami miesto nykimo procesai. Tuomet pereisiu prie romano "Dervišas iš Kauno" fabulos pristatymo ir atidžios apokalipsės vaizduojamame Kaune, jos ryšio su miestu ir personažais, analizės. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Apokalipsė; Apokaliptinė vaizduotė; Literatūra; Miesto reprezentacija; Kaunas; Apocalypse; Apocalyptic imagination; Lithuanian literature; Representation of city; Kaunas.

ENThe paper is based on J. J. Collins' idea of apocalypse, addressing the issues of political and social liberation. Given the long-standing associations between the city and the apocalypse, this analysis focuses on the links between apocalypse, representations of city (Kaunas) and the characters in the novel Den’ish from Kaunas (2014) by Lithuanian author Herkus Kunčius. Levels of narrativity, textuality and intertextuality of the novel are charged with allegories and oppositions such as rcstrictions-freedom; animal(ism)-human(ism); empty-full; unreal-real; demon-angel; dead-alive, etc. Perceiving the novel as a socially symbolic act (F. Jameson) helps to accept its allegoric critique of our world. The narrative encourages to liberate Lithuanian thought contaminated by Soviet ideology - otherwise everything could be destroyed by the apocalypse, which is marked by the powerful image of the city drowning in flames. [From the publication]