Kelios eilutės apie aistros pobūdį

LTGiedriaus Mackevičiaus teatras, iš pradžių kaip studija, o vėliau - kaip Maskvos srities filharmonijos profesionalus pantomimos kolektyvas susikūrė brežneviniam sąstingiui Sovietų sąjungoje pasiekus savo viršūnę. Tai buvo epocha, kai bukinančios kalbos įgrisdavo net ir dideliems viršininkams, iš popierėlių bumbantiems referentų parengtus bereikšmius tekstus. Sunku ir nepakeliama buvo gyventi aplinkoje, užkrėstoje to meto leksikos konstrukcijomis. Žodis neteko savo reikšmės, ji išgaravo kaip lengvas rūkas; mus supo štampai ir truizmai, metaforų, netekusių savo perkeltinės reikšmės energijos, lavonai. Senos, nuvalkiotos sąvokos, didingi šūkiai ir herojiniai paveikslai kėlė visiškai natūralią atmetimo reakciją. Romantizmas, aistringas idealizmas, egzistenciniai ir ontologiniai žmogaus būties ir pasaulio pažinimo klausimai, regis, visam laikui prarado vietą to meto mene. Iš dalies gelbėjo klasika. Tačiau scenos pastatymai jaudino tik tada, kai iškilūs režisieriai kūrė meistriškus spektaklius su aktoriais, pavergiančiais dvasinga vaidyba, arba kai scenoje pasirodydavo pusiau profesionalūs mėgėjiškų studijų aktoriai, nuginkluojantys savo nuoširdumu. Tais slogiais laikais G. Mackevičius sukūrė tikros romantikos teatrą, kuriam buvo būdingas atviras herojinis patosas. [...]. [Iš straipsnio, p. 155]Reikšminiai žodžiai: Choreografija; Giedrius Mackevičius; Lietuvos teatras; Pantomima; Plastinė drama; Režisūra; Choreography; Giedrius Mackevičius; Lithuanian theatre; Mime; Pantomime; Plastic drama; Theatre direction.

ENIn the plastic theatre plays created by Giedrius Mackevičius, the artist spoke to the audience in the universal language of philosophical categories. He spoke of freedom, the will to create and love, and social justice; of life as a victory, and life as a quest. The main characters in his works were greattly generalised allegories and personifications. The Artist, Mother, Woman, Hero, Idea, Time, and other 'super-heroes' acted on the-stage. By using the terms of analytical psychology developed by Carl Gustav Jung, the director and scriptwriter called these characters 'archetypes' of the human psyche. In other words, the meaning of Giedrius Mackevičius' plays is revealed through abstract images. Despite the dramatic and plastic communication with the audience, Mackevičius' work is filled with incredibly strong passion. This passion was experienced and conveyed by the actors, right down to the smallest detail. Thanks to the actors' gestures and movements, and the almost intuitively tangible vibrations of their muscles, 'human spiritual life' became so accessible and so familiar that the audience could easily reach the peak of theatre's positive reflections of existence. This article explores the structure of plastic language that reveals the passion in Mackevičius' theatre. [From the publication]