Translation as a barrier between the original narrative and the reader: a case study of power relations and address forms in two crime fiction novels

LTNors nuo dvidešimtojo amžiaus pabaigos literatūros vertėjas dažnai yra aptariamas kaip tarpininkas tarp autoriaus ir kitataučio skaitytojo, naujesniuose tyrimuose atskleidžiama, kad vietoj tarpininkavimo, vertėjas kartais savaip paveikia verčiamą tekstą. Todėl tyrimų dėmesys dabar krypsta nuo vertėjo link skaitytojo. Šiame straipsnyje siekiama ištirti galimą vertėjo sukurtą poveikį, kurį skaitytojas jaučia skaitydamas literatūrinio kūrinio vertimą, o ne originalą. Tam atskleisti, kaip tyrimo objektas pasirinkti kreipinių kaip socialinės padėties žymėjimo vertimas į lietuvių kalbą bei atitinkamų antrojo asmens mandagių ar familiarių įvardžių derinimas Agatos Kristi Perskilęs veidrodis (1962) ir Džono Grišemo Pelikano dosjė (1992) detektyviniuose romanuose. Versdamas literatūrą, vertėjas dažnai susiduria su kultūriniais skirtumais, esančiais tarp rašytojo ir skaitytojo visuomenių. Būtent dėl savo detalių bei realistiškų autoriaus pasirinktos kultūros ir socialinių normų aprašymų detektyviniai romanai vertėjams gali sukelti sunkumų, kai norima teisingai perteikti galios santykius tarp veikėjų pasitelkus tinkamas antrojo asmens įvardžių formas, kurių anglų kalboje - tik viena. Šiame tyrime išsiaiškinta, kad vertėjas kartais neteisingai supranta galios santykius arba teikia pirmenybę savo kultūros socialinėms normoms, šitaip paveikdamas kūrinį ir sukurdamas poveikį, neatitinkantį originalo autoriaus siekių. Kai kuriais atvejais šitaip net sukuriamas barjeras tarp skaitytojo ir originalaus literatūrinio kūrinio. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Barjeras; Detektyviniai romanai; Galios santykiai; Kreipiniai; Literatūrinis vertimas; Vertimas iš anglų į lietuvių kalbą; Vertimo poveikis; Address forms; Barrier; Crime fiction; I; Literary translation; Power relations; Translation effects; Translation from English into Lithuanian.

ENThe role of the translator as a mediator in literary translation has been a salient topic since the late twentieth century; however, more recent research signifies that instead of mediating, the translator sometimes affects the literary work translated, shifting the focus of such studies onto the reader. This article aims at investigating the possible effects the literary translator has on readers by examining the translation of address forms, the linguistic markers of social status into Lithuanian and the use of polite or familiar second-person pronouns in two crime fiction novels, Agatha Christie’s (1962) The Mirror Crack’d from Side to Side and John Grisham’s (1992) The Pelican Brief. The literary translator may grapple with the issue of translating social interactions which derives from cultural differences present in the source and target societies. Subsequently, containing a plethora of realistically depicted social interactions adherent to the societies represented, crime fiction provides Lithuanian literary translators with the issue of deciphering power relations based on the contexts they occur in and choosing accordant polite or familiar second-person pronouns, a distinction not present in English. As this study has shown, the translator sometimes misinterprets power relations or favours the social norms of the target culture, affecting the narrative, creating effects discordant with the writer’s intentions, and in some cases, entailing a contingent barrier between the reader and the original literary work. [From the publication]