XXI a. lietuvių tarmėtyros sąvokos: tarminių kalbos variantų periferiškumas ir pareigiškumas

LTIki XX a. pabaigos Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, vyravo tradicinė (statiškoji, vienamatė) dialektologija. Šiai krypčiai svarbu ne tik fonologiniai tradicinių lietuvių tarmių požymiai, bet ir jų ribos, griežtai nustatytos pagal izofonių pluoštus (žr. 1 pav.). Šios dialektologijos krypties požiūriu ypač svarbus pagrindinis kriterijus - tai vieta (vietovė), kurioje nagrinėjama tradicinė (pa)tarmė ar šnekta paplitusi. Taigi neatsitiktinai XX a. septintajame dešimtmetyje smulkesni tarminiai dariniai - žemaičių ir aukštaičių patarmės pavadintos miestų ir stambesnių miestelių, aplink kuriuos yra paplitusios, vardais, - kretingiškiai, varniškiai, kauniškiai, anykštėnai, vilniškiai ir pan. (žr. 1 pav.). XX a. antrojoje pusėje pradėtos skirti ir kelios tarmiškumo zonos - centrinė, kur geriausiai realizuojama fonologinė tiriamosios (pa)tarmės sistema, ir periferinė, nuo šios sistemos labiausiai nutolusi dėl kaimyninių šnektų (ar / ir kalbų) poveikio (Morkūnas 1993: 6). Suprantama, tarmių tyrėjai medžiagos rinkti paprastai važiavo į centrinę, stipraus tarmiškumo zoną, ten ieškojo vietinių, kuo geriau gimtąja šnekta kalbančių vyriausiosios kartos pateikėjų. Taigi juo informantas senesnis, juo mažiau mokytas, tuo dialektologams buvo vertingesnis, nes idealiai (ar beveik idealiai) atitiko tradicinei dialektologijai būdingus NORM (angl. non-mobile older rural male) kriterijus (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014:32 ir ten nurod. lit.). Apibendrinant galima teigti, kad tradicinės dialektologijos darbuose siekta atspindėti kaip galima tikslesnį ir vientisesnį nagrinėjamos (pa)tarmės ar šnektos vaizdą. Išmirštant senajai pateikėjų kartai, tarmėtyrininkai buvo linkę pabrėžti tradicinių tarmių nykimą.Kitaip tariant, į visus tarmiškumo pokyčius žvelgta iš tarmių mirties ideologijos pozicijų (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014:36). Lietuvių kalbos ploto pakraščiuose gyvavusios ir sunykusios, taip pat dar tebegyvuojančios, bet dėl stipraus kaimyninių slavų kalbų poveikio nykstančios tarmės vadintos periferinėmis (Morkūnas 1993: 4-7). XX a. antrojoje pusėje kalbininkų dėmesio joms taip pat netrūko, nes, pasak Zigmo Zinkevičiaus (1966:28), paribio šnektos "mokslininkų dėmesį patraukia visų pirma dėl jose išlikusių archajiškų kalbos ypatybių, įnešančių nemaža šviesos į lietuvių, iš dalies ir kitų baltų kalbų, istorijos tyrinėjimą. Tuo labiausiai pasižymi lietuvių kalbos salos rytuose. Būdamos jau seniai izoliuotos ir dėl to nepaliestos įvairių inovacijos bangų, jos užsikonservavo, išlaikydamos senas gramatikos, visų pirma, linksniavimo ir asmenavimo sistemos, taip pat iš dalies ir leksikos, ypatybes". Taigi periferines Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos teritorijose likusias vietinių lietuvių šnektų salas ir rytinius lietuvių kalbos ploto pakraščius Lietuvoje (žr. 1 pav.), Zinkevičiaus žodžiais tariant, galima vadinti "ištisa natūralia laboratorija", nes būtent čia reiškiasi "kalbos mišimo bei nykimo visokios fazės" (Zinkevičius 1966:29). XXI a. pradžioje Lietuvoje pradeda įsigalėti dinamiškoji (daugialypė, multimodalioji) dialektologija. Šios krypties darbuose pabrėžiami erdvės ir padėties, o ne vietos konceptai. Akcentuojamas ne tradicinių tarmių nykimas ar mirtis, o jų kaita, kuri būna susijusi su įvairiais socialiniais, kultūriniais ir teritoriškumo veiksniais. Taigi dažniau nei bet kada anksčiau kalbama apie tarminių kalbinių variantų horizontalųjų ir vertikalųjį kontinuumą, konvergenciją ar divergenciją (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 33-47).Šiame diskurse jau svarbu ne (pa)tarmės periferiškumas (t. y. kiek ji galimai nutolusi nuo savojo "centro"), o pereigiškumas (t. y. kurie varianto požymiai išlieka, o kurie yra perimami vartoti plačiau, kurie nyksta, o kurie atsiranda ir pan.).Taigi jau iš šių apibūdinimų galima spręsti, kad periferiškumo ir pereigiškumo sąvokos nėra tapačios, nors tam tikrais atvejais gali būti panašiai vertinamos (žr. 2 pav.). [Iš straipsnio, p. 133-135]Reikšminiai žodžiai: Kalbotyra; Dialektologija; Tarmėtyra; Tarmės; Patarmė; Šnekta; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Punskas; Seinai; Linguistics; Dialectology; Dialects; Subdialect; Lithuania; Punskas; Seinai.

ENThe study based on the research of the subdialects of the Polish Lithuanians of Punskas and Seinai carried out at the beginning of the 21st century conducts critical analysis of the concepts of peripheral and transitional subdialects. In modern Lithuanian dialectology the two terms are often used in parallel, therefore it is important to determine their differences and similarities. The author of the study claims that peripherality (peripheral subdialect) and transitionality (transitional subdialect) are not synonymous, since they are used in studies that are attributed to different trends of modern dialectology: the former comes from traditional (one-dimensional) dialectology, while the latter is a term of new (multi-dimensional) dialectology. Therefore, it can be said that the opposition of structural dialectology peripheral: central (dialect) is replaced by the opposition transitional: stable (dialect). It is the latter that estimates the local language variant from the point of view of stability. [From the publication]