Lietuvos etnografinių regionų koncepcijos ištakų ir sklaidos keliai

LTStraipsnyje nagrinėjama Lietuvos etnografinių regionų sampratos ištakos ir ankstyvoji raida, kuriai būdinga didelė terminų ir sampratų įvairovė. Nenutylant diskusijoms dėl subetnosų pavadinimų ir jų arealų apibrėžimo, aiškėja, kad tikslesniam ir aiškesniam potaučių ir etnografinių regionų sąvokų suvokimui būtina išsamesnė analizė. Lietuvos, sudarytos iš penkių subetninių žemių, sisteminės sampratos kilmė ir turinys iki Šiol nepakankamai aiškūs: trūksta kompleksinių, interdisciplininių tyrimų šios koncepcijos raidos moksle ir viešajame diskurse klausimu. Straipsnio tikslas - atskleisti Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų kilmės, jų įvairialypės sisteminės sampratos raidos ypatybes ir komplikuotą reliatyvumą. Tai atliekama interdiscipliniškai pasitelkiant istorijos, etnologijos, kultūros ir meno, žurnalistikos leidinių bibliografinę istorinę-tipologinę analizę; istorinės-politinės, gamtinės geografijos tipologinį nagrinėjimą. Tipologiškai apžvelgiama etnografinių žemių ir jų gyventojų savitumo visuotinai pripažįstama legitimacija ir reprezentacija šalies geografijos, paveldosaugos ir gamtosaugos terminijoje. Lietuvos etnografinių regionų apibrėžimas yra sąlyginis ir komplikuotas, kadangi laiko tėkmėje Lietuvos subetnosų gyvenimo arealų ribos ir jų pavadinimai kito. Siekdami teoriškai apibrėžti Lietuvos teritorijos etnografinių regionų sampratą ir jos turinį, susiduriame su didele terminų ir jų sinonimų įvairove bei reliatyvumu. Kartais tai skatina įžvelgti sąsajų su E. Hobsawn'o ir T. Ranger iškelta „tradicijų išradimo“ strategija, kuri nesenos tradicijos reiškiniui sugeba suteikti ilgaamžės įspūdį (Hobswm 1983).Viešojoje terpėje nenutylant diskusijoms dėl subetnosų pavadinimų ir jų arealų apibrėžimo tobulinimo, aiškėja, kad tikslesniam subetnosų ir etnografinių regionų sąvokų ir jų įtvirtinimo strategijos suvokimui būtini gilesni ir išsamesni istoriniai tyrimai bei aštresnis struktūrinis požiūris. Lietuvos istorinių žemių vardų kilmę ir raidą aptarinėjo nemažai autorių. Sūduvos - Suvalkijos istoriją tarpukariu išsamiai nagrinėjo f. Totoraitis (Totoraitis 1938). B. Kašelionis nagrinėjo Dainavos, Jotvingijos ir Sūduvos žemių tapatumo ar giminingumo klausimus (Kašelionis 2002). Aukštaičių vardo ir turinio raidą nagrinėjo Z. Zinkevičius (Zinkevičius 2006) ir T. Baranauskas (Baranauskas 2006). Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų ištakų, jų turinio ir šiuolaikinės sisteminės sampratos problemoms daugiausia dėmesio skiria etnologai A. Vyšniauskaitė (Vyšniauskaitė 1954; 1983; 2001; 2002), Ž. Šaknys (Šaknys 2006; 2012), P. Kalnius (Kalnius 2006; 2007; 2011a; 2011b; 2011c; 2011d), V. Daugirdas (Daugirdas 1997, 2000), P. Kavaliauskas (Kavaliauskas 2004), A. Ragauskaitė (Ragauskaitė 2012) ir šio straipsnio autorius (Tumėnas 2007) bei kiti tyrinėtojai. Lietuvos, sudarytos iš subetnosų gyvenamų penkių žemių, koncepcija itin susijusi su etnokultūrinės ir regioninės savimonės brendimu. Tačiau šios koncepcijos jos kilmė ir raidos tendencija iki šiol nėra pakankamai aiški. Trūksta interdisciplininių kompleksinių tyrimų Lietuvių kilčių (subetnosų, potaučių) ir jų žemių sisteminės sampratos raidos ir plėtros viešajame diskurse klausimu.Aktualu apžvelgti, kokius atgarsius XIX-XX a. moksle, spaudoje ir kitoje viešojoje reprezentacijoje paliko Lietuvos regioninio skirtingumo ir subetninės savimonės koncepcijos plėtra, kurioje dalyvavo mokslininkai, kultūrininkai ir plačioji visuomenė. Šio straipsnio tikslas - atskleisti Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų kilmės, jų įvairialypės sampratos raidos ypatybes ir komplikuotą reliatyvumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etnokultūriniai regionai; Etninė kultūra; Ethnocultural regions; Ethno-culture.

ENThe article examines the origins of Lithuanian ethnographic regions concept and its early development. The author aims to reveal the origin of names of the Lithuanian ethnographic regions and the multimodality and relativity in their systematic approach. The universally recognized legitimacy of the ethnographic lands and their inhabitants representation in the terms of country’s geography, history of geology, and nature protection is typologically analised. The current names of Lithuanian ethnographic regions and their concept has matured only in recent centuries. The modern subethnic regionalization of Lithuania is closer to the ancient tradition of lands division based on ethnonims of their inhabitants. The development of concept of five Lithuanian subethnic regions suggests that it was not based on the state administrative division tradition, but originated from the folk dayly life realities, journalism and literary works, and scientific thought interaction. All the Lithuanian ethnographic lands names togeher with their subethnic inhabitants traditional denomintions were started to classify as a systemic whole by the researches of folk art, folklore, architecture and customs. There were alternates between two approaches: a) a concrete detailed drawing of subethnic lands borders, b) the approximate boundaries of the lands drawing with broad transitional zones. The most popular attitude to investigation of regional identity connection with the names of lands and subethnoses is based on the local inabitants opinion (emic criteria) absolutisation. However, such an innovative subethnoccntric attitude is contrary to the folk tradition, in which the neighbors were the main creators of such names. Therefore, in my oppinion, the questions of ajustment of subethnic lands names arc more suitable to deal on the basis of not only the local people, but also of their neighbors' view.This should be taken into consideration conducting ethnographic research on local subetlinic identity also. The largest changes are observed in the territorial coverage concepts of Dzūkija and Suvalkija. Modern Suvalkija and their inhabitants Suvalkians are associated only with the Northern part of historical Sūduva or Užnemunė. From the middle of 19th c. in East Suthern part of historical Sūduva the subethnos Dzūkai is known. In modern times the concept of their territory coverage is expanded broadly to the Eastern boundaries of Lithuania. The reconstructed, historical lands’ names Sūduva and Dainava became as invented tradition in modern times, but they are more symbolical, and are not bsed on folk life tradition. In order to preserve in daily life all of the major historical lands names, we should also revive fotvingiai land, and promote the Lithuanians Prusa land names. By the way, the authors who deeled with ethnographic regions system still did not distinguish subethnic groupes of Kuršininkai/Kuršiai in Šventoji district of Samogitia and Kuršininkai-Kopininkai of Lithuanian Curonian Spit in modern Mažoji Lietuva (Lithuania Minor). In order to preserve the popular older historical Lithuanian lands names and to continue modern tradition of newer ethnographic regions names, I propose the systemic division of Lithuanian ethnographic regions indicating both names (current ethnographic and older approximate historical): Auštaitija (Aukštaičiai), Samogitia (Samogitians), Suvalkija (Sūduva), Dzūkija (Dainava), Lithuania Minor (Prūsa).In the names of Lithuanian geograpy the best represented are Kuršians / Samogitians and Dzūkians. In the Lithuanian geology history the most popular are the names of Dzūkija-Dainava region. Only one name is associated with Samogitia. In the names of Lithuanian regional museums and cultural centers a most vividly are represented Samogitians and far less Lietuvininkai (of Lithuania Minor) and Suvalkians names. In the names of Lithuanian National Parks most of the ethnographic regions arc represented. The non systemic exeptions arc connected with the absence of Suvalkija and Mažoji Lietuva parks names. Despite the complicated, changing and relative modern concept of Lithuanian ethnographic regions, the idea of the regionalisa- tion based on the folk life tradition should not be stronger related to the strategy of “invented tradition". Because the classifica- tory subethnic stratification in Lithuania has long been characteristic of folk life mentality and written historical tradition. [From the publication]