Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės sugrįžtantys tekstai: skaudūs pokario liudijimai

LTŠiame straipsnyje analizuojama vienintelė Pranutės Aukštikalnytės-Jokimaitienės (1922–1989) knyga „Sugrįžimai“ (1993), kurioje surinkti viso gyvenimo eilėraščiai. Daugiausia dėmesio skiriama pokariniams tekstams, kurie sovietmečiu negalėjo būti publikuoti dėl aiškių poteksčių: poetė perteikia tragiškas to meto jausenas, niekaip netelpančias į privalomo optimizmo šablonus. P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė rašė tik sau pačiai, iškalbėdama tai, kas jai tuo metu buvo esmingiausia: namų ilgesį ir benamystės patirtis, kaltės jausmą ir atleidimo troškimą, poezijos tylą. Vis dėlto kaip tik šie tekstai dabar liudija vidinį neprisitaikymą, pastangas išlikti savimi bent jau eilėraščiuose. Poezijos žodžius savaip papildo ir atsiminimai apie savo kartą, kuriuose išryškėja konkrečios gyvenimo detalės, padedančios suprasti pokario kontekstus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pokaris; Poezija; Atsiminimai; Trauma; Liudijimas; Post-war; Poetry; Memories; Trauma; Testimony.

ENThe study seeks to take a fresh look at the poetry of Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, to find out how this author is distinguished from her generation and how her poetry is significant to the Lithuanian literature. Three essential kernels of poetry are recognized: homesickness and homelessness experience, pain for her brothers and a feeling of guilt, the silence of poetry. The series “Tales of Pain” stands out, which reveals the complex history of the spirit: from the spirit of faith resurrection till the experience of darkness and the feeling of perniciousness. She also had her doubts about the meaningfulness of creation; the lack of faith in poetic communication is felt. Such poetry convincingly conveyed the feelings, which were strong in the post-war period, and the tragic period of Lithuanian history. The poems are supplemented by memories, which also convey the complexity of human existence in that time. [From the publication]