Kalbų kontaktų tyrimų istorija

LT"Mane ne kartą išjuokė kolegos lituanistai dėl to, kad domiuosi baltarusių, lenkų tarmėmis Lietuvoje". Valerijus Čekmonas sukūrė savitą lietuvių ir Lietuvos lenkų kalbų kontaktų tyrimo metodologiją, visiškai skirtingą nei taikomos lietuvių dialektologu ar kitų šalių tyrėjų darbuose. Naujumas išryškėjo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kai Lenkijos mokslininkai ypač aktyviai ėmėsi tirti Lietuvos lenkų tarmes, kurias dar iki šiol aprašinėja kaip "kresų" (Lenkijos valstybės pakraščių) lenkų kalbą. O Čekmono tyrimo esmę sudaro sparčiai kintančios kalbinės situacijos analizė. Sąlyga taip tirti yra sąveikaujančių kalbų mokėjimas. Čekmonas buvo įsitikinęs, kad didžiausia tyrėjų daroma klaida yra ignoruoti Vilnijos gyventojų daugiakalbiškumą: vietos gyventojai dažniausiai moka po kelias vietos kalbas, jas skirtingai vartoja arba yra su jomis susiję per šeimą ar kaimynus, tačiau tyrėjus paprastai domina tik viena iš kalbų. Todėl Čekmono idėja buvo skubėti užrašyti, kuriomis kalbomis ir kaip kalbama dabar, šiuo metu, - jis siūlė surinkti ir sudaryti Vilniaus krašto kalbų fonoteką, kuri taptų archyvu tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos specialistams. Šias mintis jis nuolat kartojo savo moksliniuose darbuose, kūrė projektus, rašė straipsnius periodinėje spaudoje, kalbėjo viešuose pilietiniuose bei politiniuose sambūriuose. Čekmonas stengėsi parodyti, kad Vilniaus krašto situaciją yra nulėmusi per šimtmečius susiklosčiusi turtinga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros tradicija, kuri, kaip apgailestavo Česlovas Milošas, neturi paveldėtojų. Čekmono tyrimų specifiškumą lėmė ir tai, kad į kalbų kontaktų tyrimo sritį jis atėjo ne tik kaip dialektologas, bet ir kaip profesionalus fonetikas, vienuolika metų (1968-1979) dirbęs Minske Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje.Fonetikos tyrimai buvo pagrindinė V. Č. mokslinių tyrimų tema, o kalbų kontaktų tyrimas - vėlesnė, antrinė. Bet šiai temai jis buvo be galo atsidavęs, nors guosdamasis ir sakė: "Mane ne kartą išjuokė kolegos lituanistai dėl to, kad domiuosi baltarusių, lenkų tarmėmis Lietuvoje. Sakydavo, kad jokių tarmių nėra, viskas rusifikuota. Nežinojo, kas iš tikrųjų dėjosi Vilniaus krašte. Ar turime dabar kokį nors tautinių veikalų archyvą? Ne. Lenkijoje toks archyvas yra". [...] „Beveik 85 % Lietuvos lenkų visiškai nemoka lietuvių kalbos“. Remdamasis 1989 m. gyventojų apklausos duomenimis, Čekmonas parašė Ad memoriam tuometiniams valdžios atstovams: „Realus Lietuvos lenkų aštrios pozicijos valstybės ir lietuvių atžvilgiu pagrindas yra tas, kad beveik 85 % Lietuvos lenkų visiškai nemoka lietuvių kalbos arba moka ją labai prastai. Tuo pagrįsti dalies lenkų nerimo, neužtikrintumo, baimės ir kiti socialinio diskomforto jausmai, kuriuos Lietuvos lenkų politikai ir veikėjai išnaudoja savo tikslais“. Ir pasiūlė šios problemos sprendimą - rengti lietuvių kalbos mokytojus specialiai lenkų ir rusų mokykloms, kuriose būtų numatomas toks lietuvių kalbos mokėjimo lygis, kad jų absolventai galėtų studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Kitas Čekmono žingsnis - drauge su žmona parengti lietuvių kalbos vadovėliai kitataučiams "Sėkmė", "Pažanga", "Pasitikėjimas". Pasirinktas ne tik sparčiojo mokymo metodas, bet ir pats vadovėlių, vėliau ir žodyno rašymas su kolegėmis vyko sparčiuoju tempu. [...].Apie lenkų kalbos plitimą ir jų prarastą tėvynę. 1990 m. duodamas interviu dėl tuometinių lenkų keliamų konfliktų, Čekmonas juos aiškino įvykusia lenkų bendruomenės tautinės savimonės kaita. Iki karo jie turėjo savo inteligentiją su vadinamąja "krajowos", "krašto", ideologija, tiksliai nusakytą Adomo Mickevičiaus - "Litwo! Ojczyzno moja!" ("Lietuva! Tėvyne mano!"). Jiems Lietuva buvo tikra tėvynė, jie vadino save "tuteišiais", "vietiniais", didžiavosi tuo, kad yra kilmingi šio krašto atstovai. Dažnai jie nekalbėdavo lietuviškai, bet, kaip ne kartą yra sakęs Česlovas Milošas, jie jautėsi LDK piliečiais. Ši ideologija atsispindėjo ir žemesniuose socialiniuose sluoksniuose: vietiniai lenkai vadindavosi "tuteišiais": "jesteśmy polacy, ale tutejszyja" (esame lenkai, bet vietiniai). Po 1920-1939 m. įvykių senoji "krajova" ideologija buvo prarasta. Ją pakeitė nauja: "Polska! Ojczyzno moja!" ("Lenkija! Tėvyne mano!". Pagrindinis dabartinės lenkų inteligentijos tautinės savimonės bruožas yra tas, kad jie jaučiasi besantys tos didžiosios Lenkijos atstovai. Tai supratus, galima paaiškinti jų elgesio strategiją ir taktiką. Taip ignoruojama lenkų kalbos plitimo Lietuvoje istorija. Juk iki XIX a. lenkų kalba LDK buvo didesnių ar mažesnių ponų kalba, ėmusi plisti ir tarp valstiečių dėl socialinio prestižo. Dabar sunku įsivaizduoti, kokia būtų buvusi situacija lietuvių ir slavų paribyje, jeigu ne Rusijos revoliucijos, Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo atkūrimas 1918 m. ir Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dialektologija; Fonetikos tyrimai; Kalbų kontaktai; Lietuvių kalba Vilniaus krašte; Periferinės tarmės; Slavų kalbos Lietuvoje; Tarmė; Tyrimų istorija; Valerijus Čekmonas; Vietinė gudų kalba; Vietinė lenkų kalba; Dialect; Dialectology; History of research; Language contacts; Linguistic contacts; Lithuanian language in Vilnius region; Lokal Belarusian; Lokal Polish; Peripheral dialects; Phonetic research; Slavic languages in Lithuania; Valerijus Čekmonas.

EN"I was repeatedly ridiculed by fellow lithuanists for my interest in Belarusian and Polish dialects in Lithuania". Valerijus Čekmonas created a unique method of research on linguistic contacts of the Lithuanian language and that of Poles in Lithuania, the method was quite different from the ones applied in works of Lithuanian dialectologists or researchers from other countries. Originality was exposed after restoration of the Independence of Lithuania when Polish scientists actively started researching dialects of Poles in Lithuania, the dialects are still being described as Polish language of Kresy (periphery of the state of Poland). And the essence of Čekmonas' research consists of analysis of rapidly changing linguistic situation. The condition for the research is knowing the interacting languages. Čekmonas was convinced that the major mistake of researchers was ignoring multilingualism of residents of Vilnija: local residents usually know several local languages, they use them differently or are associated with them through family or neighbors, but researchers are usually interested in solely one of the languages. Therefore Čekmonas' idea was to hurry up and write down the languages used at the moment - he suggested collection of a phonetic library of languages in Vilnius region, which would become an archive for specialists both from Lithuania and Poland. He constantly repeated these ideas in his scientific works, created projects, wrote articles in periodical press, spoke in public civil and political meetings. Čekmonas tired to show that the situation of Vilnius region was determined over centuries by the rich cultural tradition of the Grand Duchy of Lithuania, the tradition does not have successors, as Czesław Miłosz regretfully stated.The specificity of Čekmonas' researches was also determined by the fact that he came to the area of research on linguistic contacts not solely as a dialectologist but also as a professional phonetician who had worked in laboratory of experimental phonetics in Minsk for eleven years (1968-1979). Phonetic research was the main subject of Čekmonas' scientific research, and research on linguistic contacts was the subsequent, secondary one. However, he was immensely devoted to this subject, although he complained: "I was repeatedly ridiculed by fellow lithuanists for my interest in Belarusian and Polish dialects in Lithuania. They would say there were no dialects, everything was russified. They did not know what was really happening in Vilnius region. Do we have any archive of national works now? No. Poland has such archive". [...] "Almost 85% of Poles in Lithuania do not know the Lithuanian language at all". In accordance with data of survey of residents in 1989, Čekmonas wrote Ad memoriam to authorities at the time: "The real reason for bitter position of Poles in Lithuania in respect of the state and Lithuanians is the fact that almost 85% of Poles in Lithuania do not know the Lithuanian language at all or have poor knowledge. It is the reason for a part of Poles feeling anxious, insecure, scared and otherwise socially uncomfortable, Polish politics and public figures in Lithuania use this for their own benefit". He offered a solution for this issue - to prepare teachers of the Lithuanian language for Polish and Russian schools where a certain level of knowledge of the Lithuanian language would be determined, so the graduates could study in higher schools in Lithuania. Another step of Čekmonas - preparation of Lithuanian textbooks for foreigners ("Sėkmė", "Pažanga", "Pasitikėjimas") together with his wife.Not solely the method of rapid teaching was chosen, writing of the textbooks, as well as subsequent dictionary with colleagues, was rapid. [...] About spreading of the language of Poles and their lost homeland. In an interview on conflicts raised by Poles at the time in 1990, Čekmonas stated that the reson was the change of national consciousness of Polish community. Before the war, they had their intelligentsia with the so-called krajowa (regional) ideology, precisely described by Adam Mickiewicz - "Litwo! Ojczyzno moja!" ("Lithuania! My homeland!"). Lithuania was true homeland to them, they called themselves tutejszy (locals), they were proud to be noble representatives of this region. They often did not speak Lithuanian but, as Czesław Miłosz repeatedly said, they felt like citizens of the Grand Duchy of Lithuania. This ideology was reflected in lower social layers as well: local Poles called themselves tutejszy: "jesteśmy polacy, ale tutejszyja" (we are Poles, but locals). After events in 1920-1939 the old krajowa ideology was lost. It was replaced by a new one: "Polska! Ojczyzno moja!" ("Poland! My homeland!"). The main feature of national consciousness of current Polish intelligentsia is them feeling like representatives of the great Poland. Understanding this, strategy and tactics of their behavior may be explained. Thus the history of spreading of the Polish language in Lithuania is ignored. While up to the 19th century the Polish language was the language of noblemen in the Grand Duchy of Lithuania, it started spreading among the peasants as well, for its social prestige. Currently it is difficult to imagine the situation in Lithuanian and Slavic periphery if it were not for Russian revolutions, Restoration of Lithuanian and Polish statehood in 1918 and occupation of Vilnius region by Poland. [From the publication]