Prie kūno ir sielos: rankšluosčiai

• Liaudies kultūra. 2018, Nr. 5, p. 76-85
• Liaudies kultūra. 2018, Nr. 6, p. 66-74

LTRankšluosčiai - tai vieni gražiausių lietuvių baltųjų audinių. Jie džiugina akį raštų ir puošybos įvairove, rodo begalinį lietuvių moterų darbštumą, išmoningumą, grožio pajautimą. Rankšluosčiai paminėti prieš kelis šimtus metų apie Lietuvą rašiusių autorių darbuose, apdainuojami dainose. Dovanodami rankšluosčius, lietuviai pagerbdavo svečius ar atsidėkodavo už gerus darbus, juos kabino garbingiausioje pirkios vietoje, tamsokai XIX a. pirkiai šie puošnūs audiniai suteikdavo šviesos ir jaukumo. Rankšluosčių audimo būdai ir raštai buvo perduodami iš kartos į kartą, taip pat kuriami vis nauji. Raštų ir puošybos simbolikoje tyrinėtojai įžvelgia per šimtmečius sukauptą tautos išmintį. Lietuvos muziejų rinkiniuose rankšluosčių įspūdingai daug - daugiau nei keturi tūkstančiai vienetų. O kiek dar jų saugoma ne muziejuose? Vieni dūla užmiršti ir niekam nereikalingi, kiti - branginami kaip senelių, tėvų palikimas. Didžiausius rankšluosčių rinkinius turi Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Mažesni, bet audimo raštų ir puošybos įvairove itin vertingi rinkiniai saugomi Šiaulių "Aušros", Žemaičių "Alkos", Biržų krašto, Mažosios Lietuvos istorijos, Lietuvos liaudies buities, Utenos, Marijampolės ir kituose muziejuose. Nacionalinių muziejų rinkiniuose yra rankšluosčių iš visų etnografinių sričių, kituose dominuoja vietinio regiono ar tik muziejui artimų rajonų eksponatai. Daug informacijos apie rankšluosčius bei jų puošybą galima aptikti ir muziejų fototekose: jei ekspedicijose rankšluosčių nepavykdavo įgyti, neretai jie būdavo nors nufotografuojami. [...]. [Iš straipsnio, p. 76]Reikšminiai žodžiai: Audimas; Dovana; Lietuvių liaudies kultūra; Rankšluostis; Rankšluosčiai; Tautodailė; Tekstilė; Folk art; Gift; Lithuanian folk culture; Textile; Towel; Towels; Weaving.

ENIn the traditional Lithuanian village community in the 19th с.-first half of the 20th c., the main purpose of towels was to use them to wipe something, as evidenced in their name - "rankšluostis" ("for wiping one’s hands"). On holy days, the prettiest towels were hung up in visible places in the home, on a decorated towel-hanger. In Dzūkija during Devintinės they were used to decorate the little altars built in the churchyard. At the end of the 19th с.-early 20th c., towels were usually mentioned as a being gifts or traditional ritual objects, accompanying people throughout their lives. Towels were given as gifts to midwives, on name-days, to priests during Christmas; but most often they were given as gifts during weddings. Towels were used also in funeral rites during wakes, following the deceased to the cemetery, and finally burying the coffin. In the second half of the 20th c., with changing lifestyles and the disappearing weaving tradition, towels no longer were used to decorate the home and they lost their ritual purpose. [...] Towels are often considered the most lovely examples of Lithuanian woven white fabric. This article examines the materials used to weave towels, the weaving technique, prevalence of patterns, variety of decoration and ornamentation, taking into account different time periods and peculiarities of different Lithuanian regions. The collections of towels held at Lithuanian museums are discussed. [From the publication]