Muzika dramos spektakliuose: kritikos žvilgsniai (2005-2018)

LTVienas seniausių šaltinių apie muziką - tai akmens amžių siekiantis olų piešinys, kuriame vaizduojamas gyvūno kaukę dėvintis, šokantis žmogus, rankoje turintis kažką panašaus į muzikos instrumentą. Kaukė - tai asmenybės perkeitimo, esmingo teatrui, ženklas, tad tokie šaltiniai tik dar kartą įrodo gerai žinomą tiesą, kad muzika ir teatras koja kojon žengia nuo priešistorinių laikų, kai dar nebuvo išgrynintų meno formų, o menas daugiausia tarnavo kaip ritualas arba komunikacija1. Ir toliau teatras ir muzika per kultūros istoriją žengė kartu, kol radosi tokios muzikinio teatro apraiškos kaip opera, baletas, miuziklas ir kt. Tačiau lygiai taip pat savo svarbą išlaikė ir muzika dramos teatre, kuriame jos nebuvimą įsivaizduoti sunku. Muziką teatrui visais laikais rašė daugelis žymiausių kompozitorių, nors, tiesa, tik mažytė jos dalis sulaukė ryškesnio atgarsio. Tie keli ryškiausi pavyzdžiai - tai Ludwigo van Beethoveno muzika Johanno Wolfgango Goethes "Egmontui", Felixo Mendelssohno muzika Williamo Shakespeare'o "Vasarvidžio nakties sapnui" ar Edvardo Griego - Henriko Ibseno "Perui Giuntui". Apie dramos spektaklių muziką nėra daug rašoma. Lietuvoje apie ją ryškesnių darbų yra parašę patys kompozitoriai. Nemažai minčių apie pagrindinius teatro muzikos principus yra išdėstęs kompozitorius Feliksas Bajoras. Straipsnį "Spektaklio muzika" jis pradeda mintimi, kad rašant muziką spektakliui "turbūt svarbiausia yra intuicija" (Bajoras, 2002, p. 344). Čia jis pabrėžia, kad tinkama spektaklio muzika yra labai svarbi, tad kompozitorius stoja į tą pačią gretą kaip ir spektaklio dailininkas, o gal net ir režisierius.Kalbėdamas apie muzikos teatre, kaip ir pačių spektaklių, apibendrinamąjį pobūdį, Bajoras visgi išskiria būtinybę muzikai būti savarankiškai. "Muzika privalo turėti savo liniją, kurios pagrindiniai taškai dažnai nesutampa su veiksmo dramaturginiais taškais, nors, žinoma, negali jiems diametraliai prieštarauti. Spektaklio muzika privalo turėti savo formą su savarankiška ekspozicija, plėtote, kulminacijom. Neužtenka ją "įvesti" tik ten, kur reikia paryškinti tekstą ar situaciją. Spektaklis visuomet kentės, jeigu tie "įvesti" muzikiniai gabalai nesudarys savarankiško kūrinio", - rašo Bajoras (Bajoras, 2002, p. 344). Šie kompozitoriaus teiginiai akivaizdžiai nurodo muzikos kaip integralaus dramos spektaklio elemento būvį, neapsiribojantį vien tik emocijos sukūrimu ar pastiprinimu, atmosferos kūrimu ar iliustracija. Kitame savo tekste "Ekrano ir teatro muzika" Bajoras ne kartą mini ir būtinybę režisieriui išmanyti muziką, kad ją gebėtų panaudoti taip, jog ji atitiktų spektaklio sumanymą. Kaip svarbų kompozitoriui priesaką jis dar kartą mini gebėjimą "išvengti eklektikos, iliustratyvumo ir mozaikiškumo" (Bajoras, 2002, p. 354). Tarsi apibrėždamas tai, ką pats mato teatre, jis teigia, kad "įkyrios iliustracijos teatre - labai dažnos" (Bajoras, 2002, p. 354). Kompozitorius įžvelgia ypatingą teatro ir muzikos ryšį per jų abiejų galimą polifoniškumą. Esą, atidžiai išstudijavęs skirtingas muzikines formas, režisierius gali rasti įdomesnių paties spektaklio formų įgyvendinimo galimybių. Tame pačiame straipsnyje rašydamas ir apie filmų muziką, kompozitorius pateikia beveik trisdešimt klausimų-nuorodų, kuriomis vadovaujantis galima analizuoti kinui, o ir teatrui rašomą muziką. [Iš straipsnio, p. 150-153]Reikšminiai žodžiai: Kompozitoriai; Kritika; Lietuvių kompozitoriai; Muzika dramos spektakliams; Muzika dramos spektakliuose; Muzikologai; Muzikos kritika; Teatrologai; Composers; Criticism; Incidental music; Lithuanian composers; Music for theatre; Musical criticism; Musicologists; Theatrologists.

ENLithuanian theatre is often exceptional, and works by composers for theatre are a part of this uniqueness. Since the 1960s, when an important change in music for theatre was noticed, composers have created a huge amount of exceptional music for drama theatres. Unfortunately, this music does not attract as much attention from critics as should be expected. Musicologists do not write about the music in drama theatres, and theatre critics avoid a wider analysis of music in the theatre context. This article is an attempt to look through reviews from 2005 to 2018, seeing whether critics refer to the music in theatre, how they refer to it, and what main functions they attribute to it. [From the publication]