Perrinkus teatro žadintuvą: atlikę spyruoklės

LTKelios pastabos apie lietuvišką Lietuvos teatrą iš žiūrovo perspektyvos. Šis apibūdinimas teoriškai nėra korektiškas, nes radikalia prasme kitokios perspektyvos nė negali būti - tiek režisierius, tiek aktorius, tiek apšvietėjas, ką ir kalbėti apie teatro kritiką bei istoriką, neišvengiamai žiūri j teatrinį vyksmą. Savo ruožtu, teatro diskursą - teatro fenomeno sampratą generuojanti reikšmių srautą - formuoja kiekvienas spektaklius statantis ir lankantis, apie juos kalbantis, plojantis ar nepaklūstantis prašymui išsijungti mobilųjį telefoną. Tad pasitelkiama skirtis greičiau socialinė ir negatyvi nei kultūrinė ir pozityviai konceptuali. Svarstysiu iš perspektyvos tų, kurie jokiu požiūriu iš teatro nevalgo duonos, maža to, kartais tenkinasi plonesne rieke, kad galėtų teatre lankytis. Žiūrovui esminis yra lūkesčio klausimas: ko aš į teatrą einu, ko aš ten nemačiau, kodėl renkuosi teatrą, o ne... - čia ilgas sąrašas alternatyvių veiklų (pramogų, užsiėmimų, laisvalaikio leidimo būdų), kurių nuolat gausėja. Gal kas sakytų, jog dalis žmonių teatrą lanko tiesiog iš įpročio, bet ir įprotis yra lūkesčio - lūkesčio, kad rasi, patirsi (beveik) tai, ką visuomet, - atvejis. Neapleidžia įspūdis, kad daugelis vyresnio amžiaus, ankstesnių laikų teatro mylėtojų, kurie buvo įpratę jame lankytis, yra nusivylę šiandienos teatru, ir rūpi pasmalsauti - kodėl? Viena vertus, teatras labai sparčiai prisiderina prie dinamiškos sociokultūrinės aplinkos ar net yra pokyčių pranašas. Kita vertus, dauguma teatro funkcijų ir jas realizuojančių ypatybių tesi nuo Antikos. Savo ruožtu, žiūrovai, reikalaudami iš teatro naujumo ir drauge pasigesdami tęstinumo, laikosi paradoksalios, bet saviškai motyvuotos pozicijos. [Iš leidinio p. 134-135]Reikšminiai žodžiai: Interpretacija; Lietuvos teatro spektakliai; Socialinė aplinka; Teatro fenomenas; Tradicija; Šiuolaikinis Lietuvos teatras; Žiūrovo perspektyva; Žiūrovo pozicija; Contemporary Lithuanian theatre; Interpretation; Lithuanian theatre performances; Social environment; Spectators perspective; Theatrical phenomenon; Tradition; Viewer position.

ENOn one hand, theatre adapts quickly to the dynamism of the social and cultural environment, and even acts as a herald of change. On the other hand, most theatrical traditions survive from Ancient Greece. Therefore, spectators seeking innovation, and at the same time desiring continuity, behave in a paradoxical but justifiable way. Reflecting on the condition of Lithuanian theatre before and after the 2000s, the article invokes the concepts ceremonial, veracity, personate and surprise. These concepts reflect permanent reasons to visit the theatre. The assumption is that they do not fit together on the stage of the early 21st century. On numerous occasions, any of them might slip out of the performance like pieces from different puzzles. Or the audience overlook some aspects, because of the impossibility of perceiving deep theatrical transformations and recognising the ceremonial when it is sacralised, and veracity is suspended when it testifies to identities other than an ethnic one. At the same time, the theatre remains alive as a partner in collusion with the audience. Moreover, since the positive reception of productions can only nurture that performance, it is worth analysing the discrepancy between the expectations of the audience and the actors. [From the publication]