8-ojo dešimtmečio Lietuvos moterų režisierių spektaklių veikėjos: tarp reprezentacijos ir nematomumo

LT8-asis dešimtmetis Lietuvos teatre - tai moterų režisierių aukso amžius. Tuo metu įvairiose Lietuvos scenose kūrė dvylika moterų režisierių - Irena Bučienė, Tatjana Kalvelienė, Kazimiera Kymantaitė, Lidija Kutuzova, Stefa Nosevičiūtė, Natalija Ogaj, Aurelija Ragauskaitė, Algė Savickaitė, Regina Steponavičiūtė, Dalia Tamulevičiūtė, Virginija Tarnauskaitė ir Irena Vaišytė. Trys iš jų - Ogaj, Ragauskaitė ir Tamulevičiūtė - buvo Šiaulių ir Jaunimo dramos teatrų vyriausiosios režisierės. Tačiau ar šis moterų režisierių pagausėjimas liudija, kad jos kūrė erdvę, kurioje būtų analizuojamos moterų patirtys? Ar tai reiškia, kad jų spektakliuose moterys tapo pagrindinėmis herojėmis? Ar tai lemia, kad veikėjos atspindėjo vėlyvojo sovietmečio moterų kasdienybės patirtis? 8-asis dešimtmetis - tai ir metas, kai pasaulį už geležinės uždangos veikė antrosios bangos feminizmo idėjos, paskatinusios moteris kurti performanso meną ir steigti feministines teatro trupes, kur jos laikėsi kolektyvinės kūrybos principų ir kūrė nehierarchinį teatro modelį. Vakaruose scenos menininkės atkreipė dėmesį į specifines moterų patirtis, patriarchalinės visuomenės paveiktųjų lytiškumą, kūniškumą ir tapatybę. Lietuvos moterų režisierių aukso amžiaus istorinis sutapimas su antrosios bangos feminizmo kryptimis skatina į jų kūrybą pažvelgti iš feministinės kritikos perspektyvos ir atkreipti dėmesį į moterų reprezentaciją jų spektakliuose. Lietuvoje šis metodas vis dar retai taikomas, todėl gali atverti alternatyvų požiūrį į laikmečio teatrą. Lietuvos moterų teatro istorija tik pradedama rašyti.Nacionalinio teatro istorijos tomuose Irena Aleksaitė, Gražina Mareckaitė ir Rasa Vasinauskaitė apibendrino jų kūrybą. O Ramunė Marcinkevičiūtė ir Šarūne Trinkūnaitė šią aktualizavo feministinio diskurso kontekste. Siekiant trumpai pristatyti aktyviausių 8-ojo dešimtmečio režisierių Aurelijos Ragauskaitės, Dalios Tamulevičiūtės, Irenos Bučienės ir Natalijos Ogaj kūrybą, šiame straipsnyje susitelkiama į jų spektaklių veikėjas. O norint pažinti Lietuvos moterų teatro tradiciją, svarbu pradėti nuo pirmosios režisierės Kazimieros Kymantaitės spektaklių veikėjų. [Iš straipsnio, p. 114-115]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos teatras; Lietuvos valstybės šimtmetis; Moterys režisierės; Režisierės moterys; Sovietmetis; Century of the state of Lithuania; Lithuanian theatre; Soviet period; Women directors; Women theatre directors.

ENThere was an increase in the number of women directors in Lithuanian theatres in the 1970s. At the same time, feminist theatre practice and theory were influenced by ideas of the second wave of feminism that emerged in the Western world. Although feminist views could not influence directly the work of female Lithuanian directors, this coincidence allows us to rethink the plays directed by women, and to take a feminist critical approach. In recalling the work of female Lithuanian directors, the main focus lies on the representation of women. To begin with, the female characters created by the first Lithuanian female director Kazimiera Kymantaitė in the 1940s and 1950s are discussed. Then, female characters from the 1970s plays directed by Aurelija Ragauskaitė, Dalia Tamulevičiūtė, Irena Bučienė and Natalija Ogaj are analysed. Their work is presented not only by taking into account feminist theatre practice and theory, but also by considering the role of the woman in late Soviet society. [From the publication]