Shakespeare'o diskursas šimtmečio kelyje

LTŽinoma, kad Williamo Shakespeare'o kūryba pirmąkart išversta į lietuvių kalbą 1881 m., kai Klaipėdoje Martyno Šerniaus leidžiamoje "Lietuviškoje ceitungoje" Jurgis Sauerweinas-Girėnas paskelbė dvi nedideles tragedijos "Hamletas" ištraukas, o 1884 m. "Aušroje" - monologą "Būti ar nebūti". Teatro scenoje Shakespeare'o personažai pirmąkart prabilo lietuviškai 1924 m., kai režisierius Borisas Dauguvietis Valstybės teatre Kaune pastatė tragediją "Otelas". Įdomu yra tai, kad tuo metu jau buvo atlikti pirmieji "Hamleto" ir "Makbeto" vertimai į lietuvių kalbą, tad tragedijos "Otelas" pasirinkimas sietinas ne tik su spektaklio kūrėjų meniniais tikslais ar publikos lūkesčiais, bet ir su aplinkybe, kurią knygoje "Borisas Dauguvietis" pažymi Irena Aleksaitė: Otelo vaidmuo tiko aktoriaus Konstantino Glinskio benefisui. Pirmasis Shakespeare'o pastatymas tebuvo empirinis šio dramaturgo poetikos pažinimas ir pritaikymas tuometinėje lietuvių teatro praktikoje tos pačios praktikos ribose, kaip ir Marės Karužaitės vertimas, kuris, anot Dovydo Judelevičiaus, vadintinas šekspyriškosios poezijos įžodinimo lietuvių kalba pradžiamoksliu. Nors Juozas Tumas-Vaižgantas džiaugdamasis rašė, kad šiuo spektakliu Valstybės teatras išlaikė "kvotimus Šekspyru", sunku nepastebėti, kadį profesionalią Lietuvos sceną dramaturgas įvesdintas kaip egzotiškų, senovėje įvykusių sukrečiančių istorijų autorius, nes juodas grimas ir "turtingi rūbai su brangiais papuošalais" apie Venecijos maurą to meto publikai pasakė daugiau nei pats tragedijos tekstas, atlikęs veikiau libreto funkciją.Kita vertus, kaimyninių Baltijos valstybių teatrinės pažinties su Shakespeare'u patirtys rodo, kad Kauno "Otelas" nebuvo išskirtinis atvejis artam tikrą meninį provincialumą demonstruojantis lietuvių teatro žingsnis: Shakespeare'as, išskyrus XX a. pradžios režisūros reformatorių kūrybą, dažniau buvo suvokiamas per XIX a. pastatyminę tradiciją, kur ne tik vizualiu, bet ir prasmės lygmeniu monumentalumas draugavo su aksomu, vyravo operinis stilius ir ekspresyvi deklamacija. Įsidėmėtinas pozityvusis Dauguviečio repertuarinės orientacijos aspektas: netrukus įvykusi "Žiemos pasakos" (1925) premjera parodė metodiškai grįstą ėjimą į Shakespeare'o kūrybos pristatymą Valstybės teatro scenoje - po tragedijos imtasi komedijos, atveriant dramaturgo kūrybos visapusiškumą. [Iš straipsnio, p. 74-76]The article analyses several periods in the emergence and discovery of Shakespeare in Lithuanian theatre. The first was the introduction of Shakespeare's work to the stage of the State Theatre in 1924-1939. The Shakespearean discourse was suspended in Stalinist Lithuania, but his works returned to Lithuanian art and culture in the 1960s, and inspired new viewpoints and interpretations of theatre in later periods. The author argues that Lithuanian drama emerged at the turn of the 19th and 20th centuries, with its first public amateur performance of America in the Bathhouse (1899), which gave it an official existence in Lithuania. Eimuntas Nekrošius' Shakespearean trilogy of "Hamlet" (1997), "Macbeth" (1999) and "Othello" (2000) planted it in the theatrical culture of Europe and the world. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos teatras; Lietuvos valstybės šimtmetis; Režisūra; Viljamas Šekspyras (William Shakespeare); Šekspyro pastatymai; Century of the State of Lithuania; Lithuanian theatre; Shakespeare productions; Theatre direction; William Shakespeare.