Lietuvių teatro avangardas: ankstyvieji mėginimai

LTPatric'as Pavis savo "Teatro terminų žodyne" "avangardą" tapatina su "eksperimentu" ir pažymi, kad sąvoka "avangardinis" gali būti sinonimiška "eksperimentiniam", "ieškančiam", "alternatyviam" ar "teatrui-laboratorijai". Visais atvejais, pasak teatrologo, svarbi teatro kūrėjų laikysena tradicijos bei institucinio ir/arba komercinio teatro atžvilgiu, t. y. jų kūrybos inovatyvumas ir alternatyvumas jau egzistuojančių teatro formų ir technikų kontekste. Kitaip tariant, būtina teatrinio eksperimento ar avangardo sąlyga yra "ariergardas", t. y. nusistovėjusios, pripažintos ir dažniausiai institucionalizuotos teatro formos, su kuriomis eksperimentuojantys teatralai užmezga ambivalentišką dialogą. Šiuo požiūriu XX a. antrojo dešimtmečio lietuvių teatre susiklostė paradoksali situacija: teatro "ariergardas" ir eksperimentinės jo formos kūrėsi paraleliai, tuo pat metu ir čia pat siekė dominuojančių pozicijų. Taip, priešingai nei įprasta teatro avangardo tapsmo logika, vyraujančios ir alternatyvios kryptys teatre tapo problemiškos: ir "pirmeiviai", ir "atžagareiviai" deklaravo tiesiog kuriantys lietuvių teatrą. Avangardinėms paieškoms būdingas konfliktas čia buvo ypatingas: "senas" teatras neigtas, tačiau juo laikyta kitose šalyse ir kultūrose išsivysčiusi scenos estetika, taip pat ir jos apraiškos lietuvių teatro praktikoje.Taigi antroji lietuvių teatro avangardo ypatybė - tai jo sąsajos su unikalaus, nacionalinio teatro stiliaus paieškomis. Tarptautinis avangardo matmuo čia vertintas pragmatiškai ir kritiškai - minėta atidi įtakų atranka ir stilistiškai "nuosavo" teatro prioritetas. Ir trečia: tarpukario dvidešimtmetyje besireiškę inovatoriai anaiptol neneigė institucinių teatro veiklos pagrindų. Priešingai - valstybinis pripažinimas ir finansinės subsidijos laikytos esminėmis kūrybinių idėjų įgyvendinimo prielaidomis, o įdomiausi spektakliai neretai pasirodydavo valstybinio teatro scenoje. Meno sociologijos požiūriu, avangardo atsiradimas destabilizuoja meno lauko struktūrą, šiuo atveju - teatrą. Naujo kūrėjo pasirodymas ne tik priverčia dalytis žiūrovų dėmesiu ir kasos pajamomis, bet dar svarbiau - imamas simboliškai kvestionuoti lauko senbuvių ir jų kūrybos statusas. Toliau įmanomos dvejopos pasekmės: naujasis kūrėjas gali pasirodyti esąs epigonas ir nekenksmingas tiems, kurie jau užima dominuojančias pozicijas. Tačiau jei naujokas - revoliucionierius (o tai ir yra tipiškas avangardo atvejis), meno lauke išsyk susiklosto antagonistiniai santykiai tarp dominuojančių ir dominuoti siekiančių kūrėjų. [Iš straipsnio, p. 38-40]Reikšminiai žodžiai: Antano Sutkaus teatras; Avangardas; Kaunas; Lietuvos teatras; „Vilkolakis“; Antanas Sutkus theater; Avanguard; Avant-Garde; Kaunas; Lithuanian theatre; „Werewolf“.

ENIn this article, the theatre researchers Asta Petrikienė and Martynas Petrikas analyse the creative work of the national avant-garde theatre company Werewolf, which was active in the 1920s in Kaunas. The authors argue that the strategies the company developed and employed on organisational, creative and aesthetic levels can be regarded as an attempt to create a dissensus (Rancière), in order to improve the state of Lithuanian society. [From the publication]