Lietuvos scenografijos kanonas

LTSpektaklių, nuo kurių paprastai pradedama skaičiuoti Lietuvos teatro istorija (dramos - Hermanno Sudermanno "Joninės", režisierius Juozas Vaičkus, premjera -1920 m. gruodžio 19 d.; operos - Giuseppės Verdi "Traviata", režisierius Konstantinas Glinskis, premjera - 1920 m. gruodžio 31 d.; Lėo Delibes'o "Kopelija", baletmeisteris Pavelas Petrovas, premjera - 1925 m. gruodžio 4 d.), programėlėse dailininkai neminimi. Jie pastatyti, naudojant tuo metu Kauno miesto teatro sandėlyje buvusias dekoracijas, rekvizitą ir kostiumus, o kai kuriomis sceninėmis detalėmis teko pasirūpinti patiems artistams - pavyzdžiui, į "Traviatos" paskutinj veiksmą Violeta - Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė - kurį laiką patalus nešdavosi iš namų. Tačiau labai greitai suvokta, kad norint sukurti meniniu požiūriu vertingą scenos kūrinį scenografas ir kostiumų dailininkas būtinas. Tad jau antraisiais dramos ir operos veiklos metais Adamo Asnyko "Kęstutį" (premjera - 1921 m. vasario 16 d.) su režisieriumi Glinskiu kūrė dailininkai Adomas Galdikas ir Kazys Šimonis, Antono Rubinšteino "Demoną" (premjera - 1921 m. birželio 16 d.) su režisieriumi Antanu Sutkumi - dailininkas Vladas Didžiokas, o Piotro Čaikovskio "Gulbių ežerą" (premjera-1927 m. gegužės 7 d.) baletmeisteriui Petrovui sukurti padėjo dailininkas Rostislavas Dobužinskis. Jau pirmajame Valstybės teatro veiklos dešimtmetyje scenografija ir kostiumai kūrė nemažą teatrinės įtaigos dalį, dailininkų indėlis buvo svarbus ir vėliau, teatrui vis labiau profesionalėjant, ir toks išliko iki pat šių dienų, kai teatras vis labiau tampa reginiu, dažnai konstruojamu pasitelkus šiuolaikines vaizdo kūrimo ir atkūrimo technologijas bei skaitmenines šviesos partitūros priemones.Scenografijai įsitvirtinus Lietuvos teatro kultūroje, tapus mokslinių tyrimų objektu ir akademinio ugdymo programų dalimi, išleista enciklopedinių ir Lietuvos scenografijos raidą apibendrinančių leidinių, todėl verta pamėginti, kad ir subjektyviai, įvertinti Lietuvos scenografijos raidą ir išskirti kelis esminius jos istorinės raidos taškus, suformuoti tam tikrą "scenografijos kanoną" - reikšmingiausių scenografijos darbų sąrašą. To imtis paskatino prieš keliolika metų kaimyninėse šalyse nusiritusi "kultūros kanonų" kūrimo banga, apie kurią dar 2006 m. buvo rašyta meno kultūros žurnale "Krantai", pristatant tokio kultūros kanono sudarymo kontroversijas Danijoje. "2004 metų vasarą Danijos kultūros ministras Brianas Mikkelsenas iškėlė idėją sudaryti danų kultūros kanoną - sąrašą geriausių danų autorių darbų literatūros, kinematografijos, architektūros, dailės, scenos meno, muzikos, dizaino ir taikomosios dailės srityse. Anot kultūros ministro Briano Mikkelseno, toks kultūros kanonas šiame globalizacijos veikiamame pasaulyje padėsiantis danams geriau suprasti, kas jie yra ir iš kur jie atėję", - šią idėją pristatė kultūros tyrinėtojas Martinas H. Brunsgaardas, savo straipsnyje jis pateikė ir literatūros profesoriaus Eriko A. Nielseno argumentus už tokio kanono sudarymą: "Šiame perpildytame medijų pasaulyje kanoną galima suprasti kaip pasipriešinimo formą. Tikroji kultūra visada priešinasi apgaulingiems ir žeminantiems žmogaus paveikslams. Šiuolaikinis "kietas" ir beveik bekultūris vartotojas ir yra tokio žmogaus paveikslo pavyzdys". Tad šiame straipsnyje išskiriami dešimt per beveik šimtą Lietuvos profesionalaus teatro gyvavimo metų sukurtų teatro dailininkų darbų, dariusių įtaką Lietuvos scenografijos formavimuisi, įsitvirtinimui ir sklaidai. [Iš straipsnio, p. 164-166]Reikšminiai žodžiai: Teatras; Scenografai; Scenografija; Spektakliai; Kūryba; Adomas Galdikas; Mstislavas Dobužinskis; Algimantas Mikėnas; Dalia Mataitienė; Jūratė Paulėkaitė; Stasys Ušinskas; Liudas Truikys; Vitalijus Mazūras; Vytautas Palaima; Janina Malinauskaitė; Lithuania; Theatre; Set designers; Scenography; Performances; Creation; Adomas Galdikas; Mstislav Dobuzhinsky; Algimantas Mikėnas; Dalia Mataitienė; Jūratė Paulėkaitė; Stasys Ušinskas; Liudas Truikys; Vitalijus Mazūras; Vytautas Palaima; Janina Malinauskaitė.

ENBased freely on the trend for establishing cultural canons, which was popular in northern Europe in the first decade of the 21st century, the article presents the ten most important works of stage design from the last hundred years. These are: Piotr Tchaikovsky's opera "The Queen of Spades" (State Theatre, 1925, designer Mstislav Dobuzhinsky), Vincas Krėvė's drama "Šarūnas" (State Theatre, 1929, Adomas Galdikas), Balys Dvarionas' ballet "Matchmaking" (State Theatre, 1933, Stasys Ušinskas), Borisas Dauguvietis' comedy "Žaldokynė" (Lithuanian State Drama Theatre, 1948, Vytautas Palaima), William Shakespeare's "Macbeth" (Panevėžys Drama Theatre, 1961, Algimantas Mikėnas), Juozas Grušas' "Barbora Radvilaitė" (Kaunas State Drama Theatre, 1972, Janina Malinauskaitė), Marcelijus Martinaitis' "A Daughter of the Earth" (Vilnius Lėlė Puppet Theatre, 1981, director and designer Vitalijus Mazūras), the opera by Sigitas Geda and Bronius Kutavičius "Thrush - A Green Bird" (Kaunas State Drama Theatre, 1984, designer Dalia Mataitienė), Giuseppe Verdi's opera "Othello" (unrealised, 1983-1984, Liudas Truikys), and Henrik Ibsen's "Enemy of the People" (Lithuanian National Drama Theatre, 2011, Jūratė Paulėkaitė). This list is briefly compared with two similar ones compiled by Dalia Karatajienė and Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, art historians and researchers of stage design. [From the publication]