Scenos, aktoriaus ir auditorijos santykio kaita: nuo objekto iki pastatymo
LTŠiandien švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį ir kartu sumuojant Lietuvos teatro istoriją, leiskite nusikelti į pradžių pradžią. Teatro priešistorė byloja, kad šio meno užuomazgos kilo iš bendruomenės dalyvavimo nekasdienėse praktikose, įvairiose religinėse apeigose, švenčių ritualuose. V a. pr. Kr. Graikijoje jau buvo vaidinama susirinkus žiūrovams, o pats žodis "teatras" reiškė žiūrėjimo vietą theatron (gr. theasthai - žiūrėti). Aristoteliui paskelbus tezę, kad "drama yra veiksmo imitacija", nieko bendro neturinti su realiu veiksmu / dalyvavimu, Vakaruose įsitvirtino ilgus šimtmečius dominavusi (tačiau ne vienintelė) formulė, kad teatras įvyksta tuomet, kai A komunikuoja su B, stebint C. Teatras tapo neatsiejamas nuo stebinčio žiūrovo. Ir tik įžengus į XX a. modernizmo epochą vėl buvo prisimintos dalyvavimo praktikos. Šiuolaikinis Vakarų teatras, išbandęs gausybę avangardinių eksperimentų, pabuvęs žiūrovus įtraukiančiomis socialinėmis, politinėmis, ritualinėmis akcijomis, prisistato įvairiausiomis formomis: nuo vizualių technologinių pasirodymų tradicinėse scenose iki bendruomeninių intervencijų į viešąsias miesto erdves, apleistų urbanistinių ar gamtos peizažų animavimo. Dėl objektyvių priežasčių į istorijos traukinį vėlavęs Lietuvos teatras modernizmo epochą pasivijo ne tiek įtvirtindamas avangardines kryptis, sroves, o veikiau ieškodamas laisvėjančios išraiškos formų. Netradicinės, dalyvavimu paremtos strategijos Lietuvos scenoje pasirodė XX a. 8-9 dešimtmetyje Jono Vaitkaus, Jono Jurašo, Gintaro Varno, Valentino Masalskio susivienijimo "Menas į šoną" spektakliuose, o pastaruosius kelerius metus tarp jaunosios kartos režisierių sparčiai plinta interaktyvūs vaidinimai.Taigi, ryškėjant pokyčiams, iškyla būtinybė naujai apibrėžti ne tik teatro modelius, tipus, bet ir kintančias suvokėjo pozicijas. Akivaizdu, kad, teatrui sugriovus ketvirtąją sieną ar išėjus iš tradicinės scenos dėžutės, kinta tiek aktoriaus ir žiūrovo santykis, tiek objektiš- kumo tarp jų suvokimas, tačiau ar tai reiškia, kad kiekvienu objektinio santykio sulaužymo atveju galime kalbėti apie dalyvavimą ir patyrimą? Jurgita Staniškytė, analizuodama dalyvaujančios publikos vaidmenį spektaklyje, išskyrė aktyvaus ir pasyvaus žiūrovo sąvokas, kuriomis grindė auditorijos reikšmę socialiniame visuomeniniame gyvenime. Remiantis įvairiais autoriais, aktyviai dalyvaujančiu įvardijamas ir salėje sėdintis bei veiksmą stebintis žiūrovas, entuziastingai reaguojantis į scenos įvykius. Vis dėlto daugelyje Lietuvos teatre aptinkamų pavyzdžių režisierių naudojamos komunikacinės strategijos ir publiką įtraukiantys veiksmai nepanaikina spektaklio objektinio statuso, tad vis dar lieka neaišku, kur pasibaigia objektiškumas, o kur prasideda dalyvavimas ir kaip tai sąveikauja su patyrimu. Šiame pranešime probleminį aspektą norėtųsi kreipti fenomenologinės žiūros link dar kartą klausiant, kaip teatre sąveikauja stebėjimas ir patyrimas. Šiandien būtent fenomenologija gali pasiūlyti teatrologams turtingą žodyną, artikuliuojantį ne tik objektinę aktoriaus ir žiūrovo koreliaciją, bet ir patirtinį santykį. [Iš straipsnio, p. 88, 90]Reikšminiai žodžiai: Teatras; Aktoriai; Žiūrovai; Tarpusavio santykiai; Spektakliai; Kūryba; Interaktyvūs vaidinimai; Fenomenologija; Refleksija; Patyrimas; Lithuania; Theatre; Actors; Audience; Interpersonal relations; Performances; Creation; Interactive performance; Phenomenology; Reflection; Experience.
ENThis article outlines the unconventional participatory strategies that emerged in Lithuanian theatre in the two last decades of the 20th century, and today's practices in interactive performance created by the new generation of directors. Obviously, when theatre breaks out from convention, and leaves the traditional box, the relationship between the actor and the viewer changes, as does the perception of objectivity between them. However, in the event of destroying any objective relationship, does this mean that we can talk about participation and experience? The communication strategies used by many directors in Lithuanian theatre, and actions that involve the audience, do not eliminate the objective status of the performance; so it remains unclear where objectivity ends and participation begins, and how It interacts with experience. In this report, the problematic aspect Is applied to the phenomenological point of view, asking once again how observation and experience interact in theatre. [From the publication]
