Kritika kaip teatro dokumentas. Balio Suogos atvejis

LTLietuvių teatro amžius sutampa su lietuvių kritikos amžiumi. Per šį laiką kritika nuėjo tokį pat meistriškumo, profesionalumo ir autorinės minties formavimosi kelią, kokį nuo 1920 m. nuėjo mūsų profesionalus teatras. Kritikos dėka vertiname skirtingus mūsų teatro amžiaus periodus, jos dėka turime tokią, o ne kitokią mūsų teatro istoriją. Galvojant apie kritikos amžių kyla ir retorinių klausimų. Ypač šiandien, kai, nuo pat savo atsiradimo lietuvių spaudoje buvusi ne tik teatrinių įvykių fiksuotoja, bet ir aktyvi viešosios erdvės formuotoja, kritika priversta apmąstyti savo vietą pasikeitusioje visuomenėje, įvertinti radikalias ne tik teatro, bet ir pačios visuomenės transformacijas. Tokių transformacijų per šimtmetį būta ne viena. Juolab kritikos istorija - tai ne vien recenzijos, liudijančios ar reflektuojančios teatro / teatrų spektaklius ir dėliojančios laikmečio scenos meno paveikslą; tai kartu ir kultūros, ir visuomenės, ir net spaudos kaip svarbiausios kritinio diskurso medijos istorija, kurią nuolat veikė vyraujančios estetinės ir ideologinės doktrinos, savo ruožtu turėjusios įtakos ir spektaklių recenzijoms. Spausdintos, arba tekstinės, kritikos istorija itin glaudžiai susijusi su spaudos istorija. Atsidūrusi spaudos diskurse, kritika įgijo išliekamąją vertę - kritikos tekstus buvo galima perskaityti retrospektyviai, o asmeninė, konkrečiai auditorijai skirta autoriaus nuomonė, kurią jis anksčiau pareikšdavo privačiuose pokalbiuose ar bendraminčių susibūrimuose, atsidūrusi laikraščių ar žurnalų puslapiuose, virto apibendrinamąja, laikmečio interesus, skonį, meninę-idėjinę kryptį teigiančia vieša / visuomenine pozicija. [Iš straipsnio, p. 46, 48]Reikšminiai žodžiai: Teatras; Istorija; Tarpukaris; Raida; Spektakliai; Teatrologija; Teatro kritika; Kritikai; Balys Sruoga; Andrius Oleka-Žilinskas; Lithuania; Theatre; History; Interwar period; Development; Performances; Theatrology; Theater criticism; Critics; Balys Sruoga; Andrius Oleka-Žilinskas.

ENThe development of theatre criticism in Lithuania is closely connected with the history of the Lithuanian State Theatre, which was the most important subject for theatre critics in the 1920s and 1930s. The most influential theatre critic of the 1930s was Balys Sruoga (1896-1947), who had his own vision for the theatre. The period 1929 to 1934, when Andrius Oleka-Žilinskas (1893-1948) was the director of the theatre, was the most important period in his criticism. This is shown by the friendly relationship between the two men, Sruoga’s favourable reviews, and the scandal over Hamlet (1932, directed by Mikhail Chekhov), for which the director was later obliged to leave Lithuania. In 1931-1933, the press criticised the State Theatre and Oleka-Žilinskas' work. This criticism was based on political rather than aesthetic factors (the press opposed the influence of Russian culture); but it is also important to note that the debate in the public sphere was taken very personally and negatively by Sruoga. His articles from this period show that criticism itself is not sacrosanct, and is not only an interpretation of facts and phenomena, but also a document about human qualities and weaknesses, relationships and attitudes, and criticism itself, which reflects an ability to accept and appreciate both artistic and non-artistic challenges. [From the publication]