Modernizmo lūžio kartos atstovė

LTŠis leidinys - tai pirmas bandymas apžvelgti tekstilininkės ir kostiumo dizainerės Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės kūrybinį palikimą: pristatyti jos gyvenimo istoriją, įvairiapusę kūrybinę ir pedagoginę veiklą, įvertinti jos nuveiktus darbus klojant kostiumo dizaino mokyklos pagrindus. Būdama kostiumo dizaino programos pradininkė (su Genorata Kėkštaite-Razmiene) tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ši patraukli ir energinga asmenybė atvėrė duris į mados ir tekstilės dizaino pasaulį ne vienai kostiumo dizainerių kartai. Marijona Rinkevičiūtė gimė 1933 metų balandžio 7 dieną Ukmergės rajono Balnininkų valsčiaus Trakų kaime Vinco ir Apolonijos Rinkevičių šeimoje. Būsimoji menininkė augo ir brendo sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu, jai teko patirti pokario materialinius vargus, pilietinės rezistencijos įtampą, stalininio režimo suvaržymus ir "liaudies priešo" (1945 m. tėvas pasitraukė į JAV) dukters dalią, o vėliau - nelengvus įsitvirtinimo meno pasaulyje ir siekio būti tiesiog laiminga moterimi dramą. 1951-1954 metais Marijona mokėsi grafikos Kauno taikomosios dailės mokykloje (vėliau - Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas), studijas tęsė 1955-1961 m. Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedroje, nuo 1961 iki 1986 m. spalio mėnesio joje dėstė. Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė buvo apdovanota ne vienu talentu. Savo energiją ji dalijo unikaliajai tekstilei, audinių dizainui ir sceninių bei tautinių drabužių projektavimui. Kaip menininkė ji brendo modernizmo lūžio laikotarpiu, kai plečiamai audimo pramonei buvo reikalingi dailininkai, gebantys kurti modernistinius projektus masinei gamybai, todėl tekstilininkai dar studentai buvo skatinami savo talentus pritaikyti praktiniams poreikiams.M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė išgarsėjo dar studentė, kai pagal jos projektus "Kauno audinių" fabrike pagaminti audiniai pradėti gaminti masiniu būdu, jie keliavo po vietines ir tarptautines parodas, prisidėdami prie lietuviško tekstilės dizaino modernizavimo. Menininkės dekoratyviniai audiniai pasižymėjo folklorine tematika, lakonišku piešiniu, raiškia stilizacija, žaismingais spalvų ir linijų deriniais, prilygstančiais sovietmečiu draudžiamai modernistinei tapybai. Taip tekstilės fabrike niekad nedirbusi menininkė nemažai prisidėjo prie naujojo stiliaus audinių dizaine įsitvirtinimo. Daugiau kūrybinio polėkio dailininkei teikė unikalioji tekstilė. Septintame-aštuntame dešimtmetyje ji išbandė rankinį audimą staklėmis (Lietuvos dailės muziejuje saugomi grindų kilimai, 1962, 1963), rištinę ir riju techniką ("Sadutė", 1965), vėliau - tapiseriją ("Jaunystė, 1968; "Amžinoji ugnis", 1970; "Žemė ir kosmosas", 1972), praturtintą inovatyviomis žaliavomis (džiutu, liureksu). Kaip ir kiti tekstilininkai Marijona atliko užsakymus viešiesiems interjerams. Didelio formato gobelenas "Saulutės" (1975) papuošė Pasvalio restorano "Šilas" svečių salę. Dailininkę galėtume apibūdinti kaip gana tipišką to laikotarpio tekstilininkę, kurios kūrybai būdingos gamtos ir epinės, laiko dvasią įkūnijančios temos, dekoratyvi kompozicija, polinkis į poetines metaforas, medžiaginių tekstilės galimybių išnaudojimą. Augant tautinių drabužių paklausai, teko atidėti kūrybinius sumanymus ir imtis sceninių kostiumų projektavimo.Tautinės muzikos ir šokių kolektyvai buvo itin populiarūs sovietinėje Lietuvoje. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė suprojektavo drabužius 1964, 1980, 1990 metų respublikinių dainų švenčių dalyviams, o aštunto dešimtmečio pradžioje įsitraukė į tautinių drabužių saviveikliniams liaudies muzikos ir šokių kolektyvams kūrybą. Daugiausia pastangų ji įdėjo kurdama kostiumus liaudies dainų ir šokių ansamblio "Lietuva" koncertinei programai "Per tėviškėlę" (1974). Jos sukurtais kostiumais "Lietuvos" ansambliečiai pasipuošdavo ir vėliau, nepriklausomybės laikais. Marija suprojektavo tautinius kostiumus net trims Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio "Nemunas" programoms (1975, 1977, 1980), taip pat Lietuvos pedagoginio instituto dainų ir šokių ansambliui "Šviesa", Švenčionių dainų ir šokių ansambliui "Aukšaitija", Trakų kaimo kapelai "Galvė" bei kitiems. Šie ansambliai sėkmingai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, tapo ne vieno respublikinio, sąjunginio ir tarptautinio konkurso laureatais. Scenos specifikai pritaikyta apranga nemaža dalimi nulėmė Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblių populiarumą bei sėkmę. Dailininkė buvo apdovanota kostiumo dizainerės talentu ir gebėjimu atskleisti scenoje pasirodančių atlikėjų išskirtinumą, suteikti jų išvaizdai romantinio polėkio. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Marija Žilevičienė; Dailininkai tekstilininkai; Kostiumų dizainerės; Kostiumo dizainas; Kostiumai; Sceniniai kostiumai; Tautiniai drabužiai; Tekstilė; Lietuviška tekstilė; Dekoratyviniai audiniai; Kilimai; Gobelenai; Kūryba; Modernizmas; Pedagoginė veikla; Lithuania; Marija Žilevičienė; Textile artists; Women costume designers; Costume design; Costume; Stage costumes; Traditional clothes; Textile; Lithuanian textile; Decorative fabrics; Carpets; Tapestries; Creation; Modernism; Pedagogical activity.

ENThis publication is the first attempt to review the creative heritage of textile and costume designer Marija (Marijona) Rinkevičiūtė-Žilevičienė; to present her life story as well as her versatile creative and pedagogical activities, to assess her contribution while establishing the foundation of the costume design school. Being the pioneer of the costume design programme (together with Genorata Kėkštaite-Razmienė) at Lithuanian State Art Institute (now Vilnius Academy of Arts), this attractive and energetic person opened the door to the fashion and textile design world for many generations of costume designers. Marijona Rinkevičiūtė was born in Trakai village, Ukmerge, county of Balnininkai on April 7, 1933, in the family of Vincas and Apolonija Rinkevičiai. The future artist grew up and got mature during the difficult war and postwar period, she had to cope with post-war hardships, fierce civil resistance, the constraints of the Stalin regime, and the fate of a "traitor's daughter" (her father emigrated to the US in 1945), and later she experienced the drama of establishing herself in the world of art and the desire just to be happy. In 1951-1954 Marijona studied graphics at Kaunas Applied Arts School (later Stepas Žukas Higher Applied Art School), and then, from 1955 to 1961 she continued her studies at Lithuanian State Art Institute, department of Textile, where she was teaching from 1961 to October 1986. Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė was gifted with multiple talents. She devoted her energy to unique textiles, fabric design, stage and national costume design. Marijona matured as an artist during the break-up period of modernism, with the expansion of the weaving industry when artists capable of creating modernism projects for mass production were required. Therefore, the students of textile were encouraged to adapt their talents to practical needs.M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė was still a student when she became famous. At that time "Kauno audiniai" factory started mass productions of the fabrics designed by her and they were presented in local and international exhibitions, contributing to the modernization of Lithuanian textile design. The decorative fabrics of the artist were characterized by folklore, laconic drawing, expressed stylization, playful combinations of colors and lines comparable to contemporary painting prohibited in the Soviet era. The artist who had never worked in the textile factory made a significant contribution to the new style of fabric design. Unique textile gave the artist creative inspiration. In the seventies and eighties, she tested hand-woven machines (the floor carpets kept in Lithuanian Museum of Art, 1962, 1963), knotted technique ("Sadutė", 1965), later tapestry ("Jaunystė", 1968; "Amžinoji ugnis", 1970; "Žemė ir kosmosas", 1972), enriched with innovative raw materials (jute, lurex). Like other textile artists, Marijona carried out orders for public interiors. Large-format tapestry "Saulutės" (1975) decorated the guest hall of Pasvalys restaurant "Šilas". The artist could be described as a rather typical textile artist ofthat period, whose creation has characteristic themes of nature,epics and the themes embodying time spirit; decorative composition, tendency to poetic metaphors, and exploitation of material possibilities of textile.With the growing demand for national costume, it was necessary to put aside creative ideas and start creation of stage costumes. National music and dance groups were very popular in Soviet Lithuania. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė designed the costumes for the participants of the State song festivals in 1964, 1980, 1990, and at the beginning of the 1980's she became involved in the creation of folk costumes for amateur folk music and dance groups. She contributed a lot of efforts in designing costumes for the State Song and Dance Ensemble "Lietuva" concert programme "Per tėviškėlę" (1974). The ensemble "Lietuva" members were wearing her costumes later, in the time of independence. Marija designed national costumes for three programmes of Kaunas Polytechnic Institute song and dance ensemble "Nemunas" (1975, 1977, 1980), as well as the song and dance ensemble "Šviesa" of the Lithuanian Pedagogical Institute, Švenčionys Song and Dance Ensemble "Aukšaitija", Trakai countryside capella "Galvė" and others. These ensembles successfully performed in Lithuania and abroad, became winners of several State and international competitions. The costumes tailored to the specifics of the stage largely determined the popularity and success of Lithuanian folk song and dance ensembles. The artist was gifted with the talent of the costume designer and the ability to reveal the distinctive character of the performers on stage giving them the flutter of romance. [From the publication]