LTPraėjusio šimtmečio pabaigai būdinga miesto tyrimų pagausėjimas. Šio reiškinio padarinys – ne vien įtaka, padaryta urbanistikai, architektūrai ir geografijai, bet ir naujos paradigmos humanitarinių tyrimų srityje atsiradimas. Mokslininkų dėmesys erdvės naujo suvokimo (angl. spatial turn) dėka buvo nukreiptas į naują erdvės aspektą kaip į ne vien žmonių elgesio ir jų veiksmų foną, bet ir kaip į dalyką, kuris lemia šiuos veiksmus ir elgesį. Ši tematika patraukli savo sudėtingumu, nes atsakymo į esminį šiuolaikinio miesto atminties postmodernizmo epochoje klausimą paieškos, atminties aprašymas ir analizė yra didžiulis iššūkis tyrėjui. Šiame kontekste labai patraukli yra W. Welscho transkultūros koncepcija ir pasiekimai tų mokslininkų, kurie nagrinėja erdvės ir atminties sąsają. Surinkti ir išanalizuoti pavyzdžiai iliustruoja galimas tyrimo kryptis ir būdus, kuriais autorė aprašo Vilnių ir jo atmintį po 1990 metų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminties kultūra; Kultūros peizažas; Miesto studijos; Palimpsestas; Posocialistinis miestas; Postmodernistinis miestas; Transkultūralizmas; Vilnius; Memory culture; Memoryscape; Palimpsest; Post-modern city; Post-socialist city; Transculturality; Urban studies; Vilnius.
ENThe principal objective of this paper is to analyze the issue of the contemporary city and its memory. The end of the 20th century has brought an increased number of works on the memory of a city. This phenomenon has amplified the development of urban studies, architecture, geography and human studies as well. In this way, a so-called “spatial turn” took place. The “spatial turn” term refers to the change in thought of social and human scientists to the space that does not determine social action but provides a context for it. Space facilitates social action and creates a stimulus for social action to take place. Any city and its space have their own “language” speaking to us through their topographies, landscapes, architecture, art – anything that shapes the city’s aura and registers it in the memory culture. It can be reconstructed on the basis of various and rich urban representations. The fascinating and complex issue of a city’s memory in the postmodern age is a huge research challenge. In this context, the concept of transculturality, developed by Wolfgang Welsch, and all research achievements up to now are extremely inspiring. The examples collected by the author will illustrate possible research directions and useful scientific tools to conduct the analysis of Vilnius memory after 1990. [From the publication]