Repertuar wokalny a identyfikacja etniczna i kulturowa ludności polskojęzycznych terenów Litwy

• Lenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų vokalinis repertuaras ir etninė bei kultūrinė jų identifikacija
• Vocal repertoire of Polish-speaking Lithuanian inhabitants and their ethnic and cultural identification

LTLenkiškai kalbančių Lietuvos gyventojų vokalinio repertuaro tyrimas atliktas 1989-1998 m. ekspedicijose užrašytų dainų pagrindu. Naudotasi A. Kloskovskos metodika, kurios esmė yra tiriamos visuomenės grupės kultūros kanono išgryninimas. M. Krupoves nustatė, kas sudaro Lietuvos lenkų kultūrinį kanoną: tai keletas poetų romantikų tekstų, iš kurių svarbiausi yra A. Mickevičiaus, H. Senkevičiaus, J. Kraševskio ir E. Ožeškovos; taip pat Lenkijos valstybės simbolika - baltai raudona vėliava ir herbinis erelis; du religiniai simboliai - Aušros Vartų ir Čenstachovos Dievo Motinos paveikslai; iškilmingos vaikų aprangos stilius - tai Krokuvos regiono tautiniai drabužiai; taip pat tautinių ansamblių aprangos stilius - irgi Krokuvos regiono. Vienas iš tautinės identifikacijos elementų yra dainos. Skirtingose vietovėse Lietuvos lenkai dainas atlieka skirtingai: lenkų, baltarusių arba lietuvių kalbomis. Kalbų ir dainų pasirinkimas priklauso nuo tautinės savimonės. Šlėktų palikuonys Lietuvoje iki šiol savo kilmę tapatina su lenkiškumu. Visuomeninis kultūrinis padalinimas į kilmingus ponus ir prasčiokus valstiečius sutampa su tautiniu padalinimu į lenkus ir lietuvius. Baltarusiškai kalbantys valstiečiai nesijaučia esantys žemiau šlėktos, kuri, anot jų, skiriasi tik tuo, kad kalba lenkiškai. [...].Tarpukariu lenkiškumo aukštinimą šlėktos sustiprino valstybiniu lenkų patriotizmu, vyravusi "krašto savimonė" persiformavo į "priklausymo Lenkijos valstybei savimonę". Valstiečiai irgi perėmė orientavimosi i Lenkijos valstybę kryptį, nes dauguma lenkais ėmė save laikyti todėl, kad gimė Lenkijoje. [...] Lenkiškų šlėktos dainų repertuare vyrauja tradicinės dvaro dainos, XIX a. sukilimų laikų patriotinės, darbo, vestuvių ir kalendorinių apeigų. Iki šiol išliko anksčiau tik dvaruose dainuotos literatūrinės dainos, pvz.,S. Moniuškos "Czerwone korale" V. Sirokomlės žodžiais, mėgstamos dainuoti ir nežinomų poetų eiliuotos dainos, pvz.: "Żeń się, Jasiu lub Odkryj, Eluniu, firankę". Skiriasi Kauno ir Vilniaus kraštų šlėktos dainų repertuaras, nes Vilniaus krašte jį žymiai yra papildžiusios tarpukariu dainuotos harcerų, patriotinės Lenkijos dainos. Šiame krašte šlėkta moka dainuoti ir baltarusiškas dainas, bet jas menkiau vertina ir vadina paprastomis - "prosta pieśnią", pvz., Ad zary da zary. Kauno krašte išlikusios sukilimų dainos, pvz.: "Tam w Kiejdanach na ryneczku"; "Żegnaj nam, żegnaj", droga kraino, tebedainuojama dainų lietuviškomis liaudies melodijomis, pvz., Česlovo Milošo "Isos slėnyje" minėta "Tańcujcie, walcujcie". Apibendrinant galima pabrėžti šlėktos kultūros vienovę, kuri pasireiškia orientacija į lenkų kultūrų, tuo pačiu metu negatyviai vertinant kitas - baltarusių ir lietuvių - kultūras. Valstiečių repertuaras glaudžiai susijęs su šlėktos repertuaru. Kiekvieno regiono valstiečių repertuaras kitoks. Į šiaurę nuo Vilniaus, kur kalbama tik lenkiškai, dainuojamos tik lenkiškos dainos, kartais visai ne to krašto, pvz., "Jak ja jechał z Ukrainy", arba Paliesės daina "Stoi dziewczyna, nuci piosenkę". Čia funkcionuoja ir nuo mokyklos laikų išmo.Kaip ir šlėktoms, šio šiaurinio Vilniaus krašto ploto valstiečiams būdinga lenkiškos kultūros vienovė, bet jų suformavo kiti istoriniai ir kultūriniai procesai. Kitokia situacija yra į šiaurę nuo Sužionių. "Šviesiuose" kaimuose šalia lenkiškų čia dainuojamos tiek baltarusiškos, tiek ir lietuviškos dainos, bet pirmenybė teikiama lenkiškoms, baltarusiškų netgi gėdijamasi. Tokių kultūros situacijų galima apibūdinti kaip slepiamų bivalentinę arba ambivalentinę, nes respondentai, identifikuojantys save kaip lenkų kultūros atstovus, baltarusių tradiciją irgi, tik slapta, pripažįsta kaip savą. Lenkais save vadinantys, bet baltarusiškai kalbantys "tamsių" kaimų gyventojai nesigėdydami dainuoja baltarusiškas dainas ir laiko jas savomis. Lietuvių ir lenkų paribio ties Molėtais ir Dubingiais gyventojai dainuoja abiem kalbomis, net kartais pasako, kad jiems tas pats, kuria kalba dainuoti. Šiame krašte pasakojama, kad tarpukariu per vestuves kalbėdavo lenkiškai, o dainuodavo lietuviškai. Tokia situacija vadintina arba dvivalente kultūros situacija, arba niekaip neįvardintina. Skiriasi šlėktos ir valstiečių dainavimo maniera, garsų tarimas. Kai šlėktos dainuoja svetimiems, siekia ištarti tik literatūrinės lenkų kalbos normas atitinkančius garsus, todėl dėl persistengimo atsiranda hipernormalizmų. Šlėktoms būdinga santūri - delikatna - atlikimo maniera, tuo tarpu valstiečiai dainuoja tęsiamu balsu, gausiomis melodinėmis figūromis praturtina dainų melizmatiką ir ornamentiką, todėl savo dainavimu nesiskiria nuo lietuvių ar baltarusių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dainos; Etninė identifikacija; Tautosaka; Kanonas; Kultūrinė identifikacija; Lenkiška tapatybė; Lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai; Vilniaus kraštas; Vokalinis repertuaras; Canon; Cultural identification; Ethnic identification; Folklore; Polish Identity; Polish-speaking inhabitants of Lithuania; Songs; Vilnius Land; Vocal repertoire.

ENThe study of the vocal repertoire of Polish-speaking Lithuanians is based on songs written down on expeditions in 1989-1998. The methodology of A. Kloskowska was used, which is based on the purification of the cultural canon of the society group under investigation. M. Krupoves determined what constitutes the cultural canon of the Lithuanian Poles: a few romantic poetry texts, the most important of which are the texts of A. Mickiewicz, H. Sienkiewicz, J. Kraszewski and E. Orzeszkowa; moreover, the symbolism of the Polish state - a white-red flag and white eagle of Poland; two religious symbols - paintings of the Blessed Virgin of the Gate of Dawn and Częstochowa; the style of festive children's clothing represents the national clothing of the Krakow region; similarly, the style of clothing of the folklore ensembles resembles the style typical for the Krakow region. One of the elements of national identification is songs. In different places, Lithuanian Poles perform songs differently: in Polish, Belarusian or Lithuanian. The choice of languages and songs depends on the national consciousness. Szlachta descendants in Lithuania still identify their origins with Polish culture. The social cultural division into the nobility and peasantry coincides with the national division into the Poles and Lithuanians. The Belarusian speaking peasants do not feel being lower than szlachta, which, according to them, differs from them only by speaking Polish. [...] During the interwar period szlachta strengthened the exaltation of Polishism by the national Polish patriotism, and the prevailing "self-consciousness of the land" transformed into "the self-consciousness of belonging to the Polish state". The peasants also took the direction of orientation towards the Polish state, as most of the people began to consider themselves Poles, because they were born in Poland. [...].Traditional manor songs, patriotic, labor, wedding and calendar holiday songs of the 19th century uprising period prevail in the repertoire of Polish nobility song repertoire. Literary songs that earlier were sung only in the manors, for example, S. Moniuszka's "Czerwone korale", W. Syrokomla's poetry, songs by the unknown poets, for example, "Żeń się, Jasiu lub Odkryj, Eluniu, firankę", have survived until now. The repertoire of Kaunas and Vilnius region nobility songs differs, and as in the region of Vilnius, it has been considerably supplemented by patriotic Polish songs and songs sung by the scouts (pol. harcerze) during the interwar period. In this region, szlachta knows also Belarusian songs, but they are less valued and called simple - "prosta pieśnią", for example, "Ad zary da zary". Uprising songs prevail in Kaunas region, for example: "Tam w Kiejdanach na ryneczku"; "Żegnaj nam, żegnaj, droga kraino", where people still know songs based on the Lithuanian folk melodies, for example, "Tańcujcie, walcujcie", mentioned in Czeslaw Milosz “Isa Valley”. To summarize, the emphasis can be put on the unity of the szlachta culture, which manifests itself in the orientation towards the Polish culture, while at the same time negatively valuing the culture of others, i.e. Belarusian and Lithuanian cultures. The peasants repertoire is closely related to the nobility's repertoire. The repertoire of peasants is different in each region. To the north from Vilnius region, where Polish is the only spoken language, only Polish songs are sung, sometimes not even from that region, for example, "Jak ja jechał z Ukrainy", or Paliesė song "Stoi dziewczyna, nuci piosenkę". The canon of Polish literary songs learned already at school is functioning here as well. Like the nobility, the peasantry of this northern Vilnius region had a unified Polish culture, but it.The situation is different to the north of Sužionys. In the "bright" villages beside the Polish songs, both Belarusian and Lithuanian songs are sung, but the preference is given to Polish songs, meanwhile Belarusian songs are even considered to be shameful. Such a cultural situation can be described as a hiden bivalent or ambivalent one, because respondents who identify themselves as representatives of Polish culture also, even though secretly, recognize the Belarusian tradition as their own. Inhabitants of the "dark" villagers, who call themselves Polish, but speak Belarusian, are not ashamed to sing Belarusian songs and recognize them as their own. The inhabitants of the Lithuanian and Polish border area near Molėtai and Dubingiai sing in both languages, sometimes they even say that it does not matter in which language they sing. In this region, it is said that during the interwar period at the weddings people spoke Polish, while singing in Lithuanian. This situation is referred to as either a dual cultural situation or not named in any way. The manner of nobility and peasantry singing, as well as the pronunciation of sounds is different. When the representatives of szlachta are singing for strangers, they try to pronounce only the sounds corresponding to the norms of Polish literary language, and as a result of overexpression hypernormalizations appear. Szlachta representatives tend to keep a restrained - delikatna - manner of performance, meanwhile peasants sing with a continuous voice, enriching melisma and ornamentation of the songs with many melodic figures, and therefore their singing does not differ from Lithuanian or Belarusian singing manner. [From the publication]

• Etnologija / Ethnology
• Istorija / History