JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918-2018 metais

LTKai visuomenėje kalbama Lietuvos istorijos bendraisiais klausimais, daugiau ar mažiau apsiribojama geografine Lietuvos teritorija ir jos gyventojais. Tartum užsienio lietuviai būtų kažkas šalia Lietuvos. Tačiau lietuvių tauta, Lietuvos istorija - tai ne tik gyventojai Lietuvoje, bet ir lietuviai už jos sienų. Jų visų praeitis. Neatsitiktinai lietuvių išeivijos istorijos tyrinėtojas Egidijus Aleksandravičius, primindamas ir ragindamas sako: "Mes, lietuviai, pirmiausia turime saugoti savo gimtosios žemės lizdą, tačiau negalime nuodėmingai užsidaryti šioje erdvėje ir užmiršti visus kitus pasaulio lietuvius. Juk globalizacijos sraute Lietuva irgi yra tik viena, nors ir svarbiausia, lietuvių pasaulio dalis. Niekad neišsitekusios šiame žemės lopinėlyje tautos pasaulyje turi sutilpti ir viena, ir kita, ir pažadėtoji žemė, ir diasporos kontinentai". Todėl prieš tyrinėtoją iškyla svarbi Lietuvos istorijos mokslo problema - lietuvių tautos (ir Lietuvoje, ir išeivijoje) praeities klausimų integruotas tyrinėjimas bei nušvietimas. Vienas iš labai svarbių integracijos aspektų - išeivijos indėlis atkuriant, stiprinant Lietuvos valstybę (1918 m. ir 1990 m.), telkiant užsienio lietuvius kovai su okupacija, už nepriklausomybę, visokeriopą paramą teikiant savo tautiečiams ne tik nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, bet ir agresyvių kaimynų okupuotoje Tėvynėje, neišskiriant tremtinių ir pabėgėlių. Be to, tie ryšiai, tam tikra tautos integracija, kad ir netiesiogine prasme, turėjo ir turi reikšmės palaikant lietuvybę išeivijoje. Indėlio būta ir esama ekonomikos, kultūros, švietimo, diplomatijos, finansų, politikos, propagandos srityse.Ši praeities informacija yra vertinga mūsų visuomenei ne tik pažintine, bet ir taikomąja-praktine prasme, nes gausi bei pasiturinti lietuvių išeivija, kurią papildo naujoji XX a. pab.-XXI a. pr. lietuvių išeivių banga, švelniai ir neįžeidžiamai vadinama "tarybukais", ir toliau egzistuoja. Jiems, kaip ir ankstesnėms "grynorių" ir "dipukų" bangoms, Tėvynė tai pat svarbi, jie ja domisi, kiek išgali remia, bando palaikyti ryšius su artimaisiais ir t.t. Mums Lietuvoje reikia būti pasiruošusiems visapusiškiems ir naudingiems kontaktams su JAV lietuviais, o tuo pačiu ir su JAV valdžia. Lietuvių išeivijos istorija - sudėtingas, gana subtilus, daugiabriaunis reikalas. Norint kuo geriau suprasti mūsų tautos dalies išeivijoje vietą, vaidmenį ir ryšius su savo Tėvyne bei susidaryti lietuvių diasporos užsienyje apytikrį vaizdą, būtina aiškintis mažų mažiausiai trimis kryptimis: analizuoti, aprašyti ir įvertinti a) lietuvių išeivių organizacijų, draugijų, parapijų, klubų veiklą; b) lietuvių išeivių teikiamą materialinę, kultūrinę ir politinę-propagandinę paramą Lietuvai; Lietuvos valstybės ir visuomenės dėmesį, paramą ir kontaktus su savąja išeivija. Tik šių trijų dėmenų išsamus atskleidimas leis kada nors suvokti lietuvių išeiviją, kaip lietuvių tautos sudėtinę dalį. [...] Kiek leido turima medžiaga, knygoje siekiama apžvelgti tiesiogiai Lietuvai lietuvių išeivijos atliktus darbus. Tūkstančiai tėvynainių Amerikoje lietuviškiems ir Lietuvos reikalams nuoširdžiai ir nesavanaudiškai aukojo ne tik uždirbtus pinigus, bet ir laisvalaikį renginiams, fizinę jėgą talkinant labdaros organizacijoms. Taigi savanorystės ir labdaros tradicija ne tik išlaikyta, bet ir tęsiama iki šiol. Ši knyga - tai padėka jiems, tiems, kurie neužmiršo ir neužmiršta Lietuvos.Be to, su JAV lietuvių išeivijos darbais ir nuopelnais labai svarbu supažindinti Lietuvos visuomenę. Išeivijoje apie tai nuolat buvo ir yra rašoma lietuviškoje spaudoje, leidžiami jubiliejiniai leidiniai ir atsiminimai. Tuo tarpu Lietuvoje išeivijos veikla - tena incognita - niekam nėra žinoma. Išskyrus saujelę žmonių, kurie yra tiesiogiai susiję su išeivija per verslą ar tyrinėjimus. Lietuvos visuomenės supratimas apie išeiviją yra apytikriai toks - JAV lietuvių yra daug, jie ten puikiai gyvena, turi gerai apmokamus darbus. Kai kas dar pasakytų, kad ten veikia lietuvių išeivių organizacijų. Ar tokios informacijos mums, "emigrantų tautai", pakanka? Žinoma, ne! Ši knyga, reikia tikėtis, papildys, gal net kažkiek pakeis visuomenės požiūrį į lietuvių išeiviją Amerikoje. Tuo labiau, kad tokia padėtis gerai žinoma JAV lietuvių vadovybei, kuri yra susirūpinusi "pateikti daugiau žinių apie JAV LB visuomeninę veiklą Lietuvos labui". Į knygą sudėjau, kaip man atrodė, esminius dalykus, kuriuos pavyko rasti spausdintame ir gyvame žodyje, kurie po daugiau kaip 35 metų išeivijos veiklos tyrinėjimų atrodė būtiniausi. Aprašomasis laukas labai platus, be galo gausus įvykių, kuriuose sukosi šimtai ir tūkstančiai mūsų tautiečių. "Suvaldyti" procesus, sudėlioti jų herojus ne visuomet pavyko ne tik dėl gausybės faktų, bet ir dėl nepakankamai išviešintos ir prieinamos dokumentinės medžiagos. Todėl iš anksto atsiprašau už kai kuriuos netyčinius praleidimus, už kai kurių organizacijų ir veikėjų darbų nepakankamą įvertinimą. Ateities istorikai papildys ir ištaisys autoriaus "nusižengimus". Turiu pastebėti, jog kiekvienos knygos dalies, ypač trečiosios, iškeltos temos - būsimų mokslininkų platesnių tyrimų objektai. [Iš Pratarmės]Reikšminiai žodžiai: Istorija; Jungtinės Amerikos Valstijos (United States of America; JAV; USA); Lietuviai emigrantai; Visuomeninė veikla; Paramos organizacijos; Politinė veikla; Ryšiai; Lietuvos Respublika (1918-1940); Tarybų Sąjunga; Išsivadavimo judėjimai; Valstybės atkūrimo laikotarpis; History; Lithuania; United States; Lithuanian emigrants; Social activities; Support organisations; Political activities; Relations; Lithuanian Republic (1918-1940); Soviet Union; Liberation movements; State recovery period.

ENLithuanians living in the United States are the largest group of Lithuanian emigres in the world. They have always been strong supporters of their homeland and its voice to the world: informing the American government and public as well as other countries in the world about events taking place in their homeland. During the period of the first World War, Lithuanian Americans of diverse persuasions and beliefs, including Catholics, nationalists, and socialists, formed organizations, raised funds, and effected political actions. On January 10-11, 1917, Lithuanian Americans issued a declaration calling for the independence of Lithuanian territories and their unification into a sovereign state. This declaration was presented to the press and to President Woodrow Wilson. On March 13,1918, a plenary session was held, composed of 1200 representatives from various Lithuanian Catholic and nationalist organizations. At the time, the attendees were not yet aware of the declaration of independence that had been issued in Lithuania one month earlier. However, the Lithuanian-American gathering also proclaimed a goal of Lithuanian independence and began a public relations campaign to help assure recognition by the world community of Lithuanian statehood. Information bureaus were set up in Washington DC and New York City. Lithuanian Americans who had served in the U.S. Army began organizing themselves into units for action in Lithuania. In 1918 and 1919, the U.S. Senate considered the "Lithuanian resolution" to recognize the statehood of the re-emerged country. In May of 1921, Lithuanian-American organizations presented President Warren G. Harding with a petition comprised of a million signatures bound in 138 volumes, demanding official de jure recognition of Lithuania as an independent country. The goal was achieved on 27 July 1922, when President Harding signed a bill acknowledging Lithuanian statehood both de facto and de jure.Once the United States had taken this step, Great Britain, France, Italy, Japan, and other countries followed soon thereafter. Various Lithuanian-American organizations collected more than one million dollars to fund a public relations campaign to support recognition of Lithuanian statehood. In addition, about 1.9 million dollars in freedom bonds was raised as a loan to the new country. There were also funds sent to Lithuania to support the development of the country's farming, cultural activities, educational system, and economy, and to develop other infrastructure, including the introduction of the litas as the new Lithuanian currency. Money earned overseas and sent to relatives and friends in Lithuania contributed to the new country’s economy. It has been estimated, that over a 20-year period, 400 million litai was sent over from America to Lithuania in this manner. Each year, American Lithuanians visiting the homeland as tourists would leave million dollar sums to help the economy. Returning emigres would usually buy land in Lithuania, most often in rural areas. [...] While WWII was still ongoing, an organization was created in Lithuania with the goal of freeing the homeland from the occupying powers. It was called VLIK (Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas) or the Supreme Committee for the Liberation of Lithuania. VLIK was active for some time in Germany, and in 1955 moved its base of operations to the United States, the country with the largest number of WWII Lithuanian refugees. VLIK was active in issuing proclamations, demanding that occupied Lithuania be allowed to become a democratic republic, and that the Soviet Union withdraw its armed forces from the homeland, so that Lithuania could once again re-emerge as an independent country.A fundraising organization called Tautos fondas (Lithuanian National Foundation) was created to financially support VLIK. After Lithuanian independence was reestablished in 1990, VLIK ceased its operations in 1992. But the Tautos fondas continues to operate, funding projects mostly in Lithuania, especially in the eastern part ofthat country. [...] In 1988, with the appearance of the Lithuanian reform movement "Sąjūdis", the Lithuanian American Community helped ensure that the goals of "Sąjūdis" would be known to members of the U.S. government and to the public at large. Political support was sought for the "Sąjūdis" leaders, and they were put into contact with high officials of the U.S. government while visiting in the United States. The diaspora always believed in the determination of the Lithuanian people to be free and was ready to support the efforts of Lithuanians in the homeland working towards that goal. Once the Act of Restoration of the Lithuanian Nation of March 11 1990 was proclaimed, Lithuanian Americans brought this declaration to the attention of Washington, urging the U.S. government to recognize Lithuania's independence. They organized petitions in support of this effort. Various support groups were organized, including the Lithuanian Hotline and SOS - Americans for Lithuania's Freedom in Chicago, and other similar groups in various cities in the U.S. with substantial populations of Lithuanian emigres. These organizations would present information about the political and economic situation in Lithuania to the U.S. press, to U.S. politicians, and to the broader public at large. Similar efforts were organized by Lithuanian emigres living in other countries. [From the publication]