Komisja Edukacji Narodowej 1773-1794 : szkoły w Wydziale Żmudzkim
- Tautinės edukacijos komisija 1773-1794. Mokyklos Žemaitijos apygardoje
- Commission of National Education 1773-1794. Schools in the Žemaitija Department
LTŽemaitijos apygarda buvo patvirtinta 1783 gegužę kaip viena iš keturių Tautinės Edukacijos Komisijos apygardų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, greta Lietuvos, Naugarduko ir Polesės apygardų. Jos tcritori nės ribos apėmė Žemaičių kunigaikštystę, dalį Trakų vaivadijos nuo Kauno į šiaurę bei nedidelę dalį Vilniaus vaivadijos su Ukmerge. Apygardos sostine tapo Kražiai su šešiaklase apygardine mokykla. Be jos, paapygardinės triklasės mokyklos buvo Kaune ir Kretingoje. Taip pat apygardoje atsidūrė vienuolynų mokyklos: dominikonų - Virbalyje bei pijorų - Ukmergėje, Panevėžyje ir Raseiniuose. Apygardos priekyje stojo rektorius. Pirmuoju Žemaitijos apygardos rektoriumi tapo eksjėzuitas Mikalojus Vielička, išmintingas žmogus, darbštus, ramus bei draugiškas. Šie bruožai lengvino jam eiti pareigas, kontaktus su mokytojais, tėvais ir vietine bendruomene. Pirmasis naujojo rektoriaus uždavinys buvo parengti mokyklą Kražiuose performuoti į šešiaklasę apygardinę mokyklą. Be to, į jo pareigas įėjo: vesti apygardos kasą, taip pat kartą per savaitę iš prefektų priimti raportus apie mokinių ir mokytojų įpročius, kartą per mėnesį rengti pasitarimus su profesoriais, taip pat vizituoti klases; kartą metuose vizituoti savo apygardos mokyklas, rinkti informaciją apie veikiančias parapijines mokyklas bei privačius pensionus. Taip pat rektorius galėjo bausti tiek mokinius, tiek ir mokytojus, jeigu aplinkybės to reikalavo; metinių viešų pasirodymų metu - įteikti apdovanojimus, be to, užsakyti knygas mokiniams, rūpintis jų mokslu, įpročiais ir pamaldumu. Šias pareigas Vielička ėjo sąžiningai. Tačiau amžius, pareigų perteklius, mokyklų problemos ir mokytojų nepaklusnumas lėmė, kad 1792 m. jis atsistatydino iš apygardos rektoriaus pareigų.Jo įpėdiniu tapo Liudvikas Kovzanas, tačiau jis mirė praėjus keliems mėnesiams po to, kai perėmė pareigas. Po jo rektoriumi išrinktas Benediktas Dobšcvičius. Svarbiausia apygardos mokykla buvo apygardinė mokykla Kražiuose. Tai buvo pojėzuitinė mokykla (įkurta XVII a. pradžioje), iš pradžių administruojama Edukacijos Komisijos, turėjo tris klases, o nuo 1783 m. pakelta iki šešiaklasės rango su pilna mokymo programa. Mokykloje kasmet mokėsi nuo dviejų šimtų iki daugiau nei 300 mokinių. Pagal bendras charakteristikas oficialiuose generalinių vizitatorių raportuose Kražių mokiniai didesnių auklėjimo problemų nekėlė. Tačiau iš arčiau vaizdas toks nuglaistytas nebuvo. Tarp jaunimo pasitaikydavo vaidų, girtuokliavimo, muštynių, o kartais ir didesnių peštynių, persikeliančių į miestelį. Šiuos ekscesus galima paaiškinti ir mokinių amžiumi, pasitaikydavo, kad į mokyklą ateidavo turintys 17-18 metų vaikinai, o aukštesnėse klasėse būdavo dar vyresni. Programa Kražiuose buvo įgyvendinama daugiausia pagal Komisijos rekomendacijas. Darbą sunkino knygų ir mokymo priemonių trūkumas, kuo skundėsi mokytojai. Vizitatoriai palaikydavo prašymus aprūpinti mokyklą būtinais matematiniais prietaisais, ypač, kad čia gerai ir efektyviai mokyta geometrijos. Taip pat problemų kėlė ir prasta pastatų būklė, kuri atsirado dėl nesirūpinimo juos sistemingai taisyti ir remontuoti tiek ankstesnių savininkų - jėzuitų, tiek ir dabartinių - Komisijos. Mokykla Kaune, taip pat pojėzuitinė, buvo paapygardinė ir triklasė, joje kasmet mokėsi maždaug po šimtą mokinių. Raportuose pabrėžiama, kad [mokiniai] ganėtinai stropūs ir darbštūs, didesnių auklėjimo problemų nekelia, kas, kaip pažymėta, buvo mokytojų nuopelnas. Ši mokykla buvo gerai aprūpinta knygomis, kurios taip pat buvo dalijamos ir neturtingiems mokiniams.Be didesnių problemų įgyvendino Komisijos rekomenduotą programą. Sunkiausioje padėtyje pastatų atžvilgiu buvo mokykla Kretingoje. įkurta 1775 m., ji talpinosi tik pritaikytuose mokymo poreikiams dviejuose mūrnamiuose prie rinkos. Neturėjo gero ūkinio užnugario [ekonominės bazės], bibliotekos, mokymo priemonių, o ir su vadovėliais buvo didelės problemos. Papildomas rūpestis Komisijai buvo mokytojų nepaklusnumas. Mokinių skaičius svyravo nuo šimto iki šimto keturiasdešimties. Trys pijorų vadovaujamos mokyklos tarp žemaičių bajorijos mėgavosi dideliu populiarumu. Vienuoliai gana laisvai elgėsi su Komisijos nurodymais, tinkamai nevedė mokyklinių knygų, laisvai traktavo Komisijos ribojamas išvykas šventėms ir atostogoms ir už tai mokinių pernelyg griežtai nebaudė. Tačiau mokymo reikaluose stengėsi paklusti Nuostatams ir programinėms Komisijos rekomendacijoms. Problema buvo mokymo priemonių ir knygų trūkumas, kurios ne visada pasiekdavo laiku. Tokiais atvejais buvo naudojamasi Stanislovo Konarskio Gramatyka bciiiska Įnjarska [lotyniška pijorų gramatika], be gramatikos dėstymo, apimančia aritmetikos pradmenis, katekizmą ir trumpą patarnavimo mišioms vadovą. Gana gerai jie tvarkėsi su mokymo metodais, tam įtakos turėjo, ko gero, ordino tradicija. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties taip pat nebuvo didesnių auklėjimo problemų, nors ir pasitaikydavo tarp mokinių įvairių nepaklusnumo ir išsišokimo atvejų. Neabejotinai geriausiai veikianti Žemaitijos apygardoje ir gaunanti aukščiausius vizitatorių įvertinimus buvo dominikonų mokykla Virbalyje. Ypač aukštai buvo vertinami mokytojai, pabrėžiant jų išmintį, kompetencijas, rūpinimąsi mokiniais. Dominikonai nuo mokyklos veiklos pradžios mokė pagal Komisijos rekomendacijas. Tai buvo vienintelė mokykla Žemaitijoje, kurioje buvo mokoma vokiečių ir prancūzų kalbų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautinė Edukacinė Komisija; Žemaitijos apygardos mokyklos; Mokyklų administravimas; Mokymo procesas; 18 amžius; The Commission of National Education; The Samogitian Department schools; School administration; Learning process; 18th century.
ENThe Žemaitija Department was set up in 1783 as one of the four Departments of the Commission of National Education in the Grand Duchy of Lithuania, along with the Lithuanian, Nowogródek and Polesie Departments. Its territory covered the Žemaitija Principality, part of the Trakai Province to the north of Kaunas, and a small part of the Vilnius Province with Ukmergė. The seat of the Department was located in Kražiai with a six-class Department school. Aside from this one, there were also three-class sub-Department schools in Kaunas and Kretinga. The Department also included monastic schools: the Dominicans' in Virbalis and the Piarists' in Ukmergė, Panevėžys and Raseiniai. The Department was headed by the Rektor. The Žemaitija Department's first Rektor was former Jesuit Mikołaj Wieliczko, a man believed to be sensible, hard-working, calm, and sociable. His traits of character made it easier for him to discharge his duties and get on well with the teachers, parents and the local community. The new Rektor's first task was to transform the Kražiai school into a six-class Department school. His other responsibilities included management of the Department's finance; weekly receipt of reports from Prefekts on students and teachers' conduct; monthly conferences with the professors and visitations to classes; yearly visitation to each school of his Department; as well as collection of information about parochial schools and private lodgings. The Rektor had the capacity to punish both students and teachers if necessary, award the prizes on the occasion of yearly showings, as well as order books for students and care for their studies, good manners and piety. Wieliczko fulfilled his duties diligently. However, his age, excessive workload, schools’ problems and teachers' insubordination led him to resign his post of Department Rektor in 1792.He was superseded by Ludwik Kowzan, who however passed away several months after taking up the post. Benedykt Dobszewicz was appointed Rektor in his place. The Kražiai Department school was the Department's most important school. A post-Jesuit school, established in the early 17th century, originally under the authority of the Commission of National Education, had three classes, and in 1783 it was raised in its rank to a six-class school with a full syllabus. Between two and three hundred students attended the school every year. According to general evaluations in the general school inspectors' reports, the Kražiai students did not cause any major behaviour problems. However, detailed reports did not present such a smooth picture. There were occurrences of altercations, drunkenness, fights, and sometimes bigger fracas spreading out into town. These outbursts can be understood and explained by the students' age, as it was boys aged 17-18, and in the higher classes even older ones, that attended the school. The syllabus in Kražiai was largely realized in line with the Commission's recommendations. The work was hampered by the lack of textbooks and study supplies, which was what the teachers complained about. School inspectors approved the school's requests for supply of the necessary mathematical instruments, particularly that the school taught geometry well and effectively. The buildings' poor repair was another problem, as they had been neglected by the previous owners, the Jesuits, and now by their current owners, the Commission. The sub-Department three-class school in Kaunas, also a post-Jesuit one, taught some one hundred students every year. The reports emphasized that the students were quite diligent and hard-working, caused no major behaviour problems, which was to be credited to the teachers. The school had a vast collection of books which were also provided to poor students.It had no major problems realizing the syllabus recommended by the Commission. It was the school in Kretinga that was in the most difficult condition due to the poor repair of its buildings. Established in 1775, it was housed in two tenement houses by the market square, barely adapted for the didactic purposes. It possessed no decent technical facilities, library, study supplies, and the textbooks caused problems too. The teachers' insubordination was another concern for the Commission. The number of students hovered from a hundred to a hundred and forty. The three schools run by the Piarists were quite popular with the Žemaitija nobles. The friars complied with the Commission's guidelines fairly casually, they did not duly keep the school records, were lenient regarding the students' departures on holidays which the Commission restricted, and did not punish the students too severely for this. However, in didactic matters the Piarists sought to follow the Acts and the Commission's syllabus recommendations. It was the lack of study supplies and books that was a problem, as they did not always arrive in time. In such situations, they used Stanislaw Konarski's Gramatyka łacińska pijarska (English: Piarist Latin Grammar), which aside from the grammar also contained basics of arithmetic, a catechism, and a short manual for ministry assistance at mass. The friars were quite skilled in the teaching methods, which owed certainly to the Order's tradition. It was probably for the same reason that there were no major behaviour problems, although there were cases of insubordination and student pranks. It was the Dominican school in Virbalis that was definitely the finest in the Žemaitija Department and received the school inspectors' prime grades. They rated the teachers particularly highly, emphasizing their sensibility, competencies, and care for the students. [From the publication]
