К истории польского языка и национального самосознания жемайтийской шляхты

• Lenkų kalbos istorijos ir žemaičių šlėktos savimonės klausimu
• On the issue of the history of Polish and self-awareness of the Samogitian szlachta

LT1918 m. atkurta Lietuvos valstybė nepripažino bajorų statuso, todėl jo neteko ir bajoro titulo paveldėtojai. Palikuonys visų tų Lietuvos bajorų, kurie po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo 1795 m., nors ir pervadinti Rusijos imperijos bajorais, buvo išlaikę titulą ir privilegijas. Nebuvo pripažįstami ir nuskurdusios šlėktos bajorystės dokumentai. Po Vilnians krašto okupacijos žodis šlėkta ėmė reikšti plikbajorį bei sulenkėjusį lietuvį ir iki šiol išlaiko pejoratyvinį atspalvį. Iš pietvakarių Žemaitijoje esančių Skaudvilės-Nemakščių-Kryžkalnio apylinkių kilusi straipsnio autorė tik palyginti neseniai pati sužinojo, kad ir jų šeima kažkada yra šnekėjusi lenkiškai. Naudodamasi jau anksčiau taikytu klausimynu apie lenkų kalbos vartojimo aplinkybes, jos paplitimą, mokėjimo lygį ir tautinę savimonę, ji apklausė 15-os gimtajam kaimui gretimų kaimų gyventojus. Pripažinę lenkų kalbos vartojimo faktą, informantai neminėjo šlėktos pavadinimo, kalbėjo tik apie bajorus. Nesugebėję įrodyti savo kilmės arba nuskurdę bajorai po ATR padalijimų Žemaitijoje įsikurdavo viensėdžiuose ir bajorkaimiuose, o kasdien vartojama lenkų kalba tapdavo vieninteliu kilmės įrodymu, todėl juos vadindavo bajorais. Net ir praturtėjusius po 1861 m. reformos ūkininkus, kuriuos kitur vadindavo "prie šlėktos", čia irgi vadindavo "naujaisiais bajorais". Kai nuslopinus 1863 m. sukilimą prasidėjo rusifikacija ir viešumoje buvo draudžiama kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai, mokyklos buvo tik rusiškos, Žemaitijos bajorai vengdavo kalbėti rusiškai, turtingesni siųsdavo savo vaikus mokytis į Lenkiją.Socialinis lenkų kalbos statusas pakilo, lenkiškai ir toliau stengdavosi kalbėti praturtėję žmonės ir "naujieji bajorai". Tuo tarpu rusifikacija palietė turtingus tikruosius bajorus, nes jie gaudavo vietas carinės Rusijos administracijoje arba eidavo į karo tarnybą. Pagrindinė kaimo bendravimo kalba tirtoje vietovėje ties Skaudvile yra buvusi lietuvių, tiksliau - žemaičių tarmė, ją mokėdavo visi bajorai, bet namuose stengdavosi kalbėti lenkiškai, turtingesni vaikams samdydavo lenkiškai mokančius mokytojus. Buvo tik pavieniai lenkiški kaimai - Sauslaukis ir Paplėstiškė, o kituose, tokiuose kaip Pryšginai, Lygiai, Pagojys, Lauraičiai, bajorų šeimos tik įsiterpdavo į lietuvių daugumą. Tikras dvaras buvo Žemygaloje, jis priklausė Stasiškiams, dvarininkai buvo dvikalbiai. Taigi lenkų kalba buvo socialinis, o ne arealinis dialektas. Lenkų kalbos vartojimas šeimoje priklausė nuo kilmės ir turtingumo. Priešingai nei Vilniaus krašte, kur lenkais save laikantys baltarusiškai kalbantys žmonės net nemokėdami lenkų kalbos ir dabar gali tvirtinti, kad būtent lenkų kalba yra jų gimtoji, atliekant tyrimą Žemaitijoje XX a. pabaigoje nebuvo tokių, kurių gimtoji kalba būtų lenkų. Dabartiniai informantai pasakojo, kad, jų žiniomis, daugelis bajorų, ypač skurdesnių, prastai mokėdavo lenkų kalbą. Apskritai svarbiausia opozicija buvo bajorai-mužikai, o ne kalba. Dar nebuvo susiformavusi lenkiška tautinė savimonė, todėl nebuvo aktualus ir gimtosios kalbos klausimas. Sociolingvistinė Vilniaus krašto situacija tuo ir skyrėsi nuo Žemaitijos, kad čia lenkų kalba, būdama tik kai kurių namų kalba, netapo socialiniu dialektu.Lenkų kalbos išnykimą Žemaitijoje Lietuvai atgavus nepriklausomybę lėmė ne tik bajoro statuso panaikinimas, bet ir žemės reforma. O Lenkijai okupavus Vilnių, įsivyravo antilenkiškos nuotaikos. Lietuvių kalbai įgijus valstybinės kalbos statusą, žemaitiškai kalbėję bajorai ėmė mokytis literatūrinės lietuvių kalbos, visi vaikai lankė lietuviškas mokyklas. Pakilęs lietuvių kalbos prestižas pakeitė sociolingvistinę situaciją, todėl iš bajorų namų išnyko lenkų kalba, lietuvių-lenkų dvikalbystės nebeliko. Vis dėlto svarbiausia lenkų kalbos atsisakymo priežastis buvo bajorų ideologijos žlugimas, nes bajoro sąvoka įgijo negatyvią reikšmę, bajorais buvo pravardžiuojami vaikai mokyklose. Palankias sąlygas sparčiai bajorų relituanizacijai sudarė jų dvikalbystė, kurioje lietuvių kalba buvo pagrindinė. Nuo 1940 m. šeimose imta slėpti lenkų kalbos vartojimo praeityje faktus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lenkų kalba; Lenkų kalbos istorija; Lietuvių ir lenkų dvikalbystė; Sociolingvistinė situacija; Tautinis identitetas; Žemaitija (Samogitia); Žemaitijos bajorija; Žemaičiai; Žemaičių šlėkta; History of Polish language; Lithuanian-Polish bilingualism; National identity; Polish language; Samogitia (Žemaitija); Samogitian dialect; Samogitian nobility; Sociolinguistic situation; Žemaitian Szlachta; Žemaitian dialect.

ENThe State of Lithuania restored in 1918 did not recognise the status of the nobility, therefore, successors to the nobleman's title also lost it. Namely, descendants of all those noblemen of Lithuania which retained their title and privileges following the third partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth in 1795, even though renamed as the nobility of the Russian Empire. The nobility documents of the impoverished szlachta were not acknowledged either. After the occupation of the region of Vilnius, the word szlachta began to mean an impoverished nobleman and a Polonised Lithuanian and retains the pejorative shade to date. Having come from the areas surrounding Skaudvilė-Nemakščiai-Kryžkalnis in south-western Samogitia, the author of the article herself has only learned quite recently that their family also formerly spoke Polish. Using a previously-applied questionnaire on the circumstances of usage of Polish, its prevalence and level of knowledge as well as national awareness, she interviewed residents of 15 villages adjacent to the native village. Having acknowledged the fact of usage of Polish, informants did not mention the name of the szlachta, they only talked about the nobility. Not able to prove their origins or impoverished, noblemen in Samogitia used to settle in hamlets and estate villages after the partitions of the Commonwealth, while daily-used Polish would become the only proof of their origins, consequently, they would be called the nobility. Even farmers enriched following the 1861 reform who used to be called "beside szlachta" elsewhere, would also be called "the new nobility" here. When Russification started after the suppression of the 1863 uprising and speaking Lithuanian, and even Polish, was prohibited in public, whereas schools were only Russian, the nobility of Samogitia would avoid speaking Russian and the richer ones would send their children to schools in Poland.The social status of Polish increased, the enriched residents and "the new nobility" still preferred speaking Polish. Meanwhile Russification affected rich noblemen proper, because they would receive positions in the administration of the tsarist Russia or would go to military service. The principal language of communication in villages in the examined territory near Skaudvilė was Lithuanian, or rather, the Samogitian dialect, which was known by all noblemen who, however, preferred speaking Polish at home, and the richer ones would hire Polish-speaking teachers for their children. Only a few villages were Polish - Sauslaukis and Paplėstiškė, while in others, such as Pryšginai, Lygiai, Pagojys, Lauraičiai, noblemen's families would only intersperse among Lithuanians who were in the majority. There was a real manor house in Žemygala, it belonged to the Stasiškiai family, and the landlords were bilingual. Thus the Polish language was a social, not an area-based, dialect. Usage of Polish in a family depended on its origins and level of richness. In contrast to the region of Vilnius, where Belarusian-speaking people regarding themselves to be Poles can assert even now that Polish is their mother tongue even without them knowing the Polish language, the study in Samogitia in the late-20th century did not find any persons with Polish as their mother tongue. Current informants told the researchers that, as far as they knew, many noblemen, especially poorer ones, would have scanty knowledge of Polish. In general, the main opposition was that of the nobility - ill-bred persons (boors), not that of the language. Polish national awareness was not shaped yet, therefore, the question of mother tongue was not relevant, either.The socio-linguistic situation of the region of Vilnius differed from the respective situation of Samogitia in that here Polish, being the language of only some of the homes, had not become a social dialect. The disappearance of Polish in Samogitia on restoration of Lithuania's independence was determined not just by the abolition of the nobleman's status, but also by the land reform. Whereas the occupation of Vilnius by Poland caused the spread of anti-Polish sentiments. The acquisition of the state language status by Lithuanian resulted in noblemen, who would speak Samogitian, taking up the literary Lithuanian and all children attending Lithuanian schools. Boosted prestige of the Lithuanian language changed the socio-linguistic situation, thus Polish disappeared from the noblemen's homes and there was no more Lithuanian-Polish bilingualism. Nevertheless, the most important reason for the renunciation of Polish was the failure of the nobility's ideology, since the concept of the nobility acquired a negative meaning and children at school were nicknamed 'noblemen'. Favourable conditions for rapid relithuanisation of the nobility were created by their bilingualism, wherein Lithuanian was the chief language. As of 1940, families started concealing the facts of past usage of the Polish language. [From the publication]