О понятии социолингвистического ареала

• Dėl sociolingvistinio arealo sampratos
• Regarding the concept of the socio-linguistic habitat

LTLingvogeografiniu požiūriu Lietuvos rusų sentikių tarmės yra salos kitakalbių vietovardžių kraštovaizdyje (oikonimų landšafte). Paprastai sentikių bendruomenė gyvena kaimynystėje su kitakalbiais atskirame kaime - tuomet ji sudaro savo makroarealą, rečiau - kaimynystėje su kitakalbiais tarno pačiame kaime - tuomet sudaro mikroarealą. Priklausomai nuo regiono sentikių kaimai visais atvejais atsiduria kitų kalbų - lietuvių, lenkų arba baltarusių - apsuptyje. Aiškinantis, kaip sentikiai bendrauja su kaimynais, išryškėja daug panašumų. Kalbantis su baltarusiškai šnekančiais lenkais (Breslaujos ir Pastovių rajonuose Baltarusijoje), kiekvienas verčiasi savo kalba, tuomet ypač naudingais tampa abiejų kalbų polonizmai. Jų šaltinis dar prieš Pirmąjį karų buvo lenkiškai kalbėję ponai, šlėkta, o tarpukariu - lenkiškos Vilniaus krašto mokyklos. Centrinėje Lietuvoje, dabartiniuose Jonavos ir Kėdainių rajonuose, monolingvai sentikiai tvirtina, kad su lenkais kaimynais bendrauja arba kiekvienas savo kalba, arba rusiškai, nes esą kaimynai patys linkę bendrauti rusiškai. Tą patį patvirtino ir Rokiškio bei Zarasų sentikiai. Sukauptos sentikių medžiagos analizė rodo, kad iki Pirmojo karo Lietuvoje bei paribyje su Latvija ir Baltarusija gyvenę sentikiai dažniausiai būdavo monolingvai. Dabartiniuose Jonavos, Rokiškio, Ignalinos, Zarasų ir Švenčionių rajonuose sociolingvistiniu požiūriu jie jautėsi gyvenantys dideliuose ištisiniuose savo arealuose, nes visur galėjo išsiversti tik su savo kalba.Palankiomis sąlygomis susidaryti tokiai padėčiai laikytina: 1. Konfesinis sentikių uždarumas; 2. Susiklosčiusios demografinės aplinkybės (į savotišką salą susijungdavo netolimi keli kompaktiški sentikių kaimai, kiekvienas po 200-300 gyventojų); 3. Palaikomi geri tarpusavio ryšiai; 4. Rusų kalba XIX a. buvo tapusi viena iš prekybos kalbų daug kartų per metus vykstančiose mugėse (kermošiuose) Jonavoje, Rokiškyje, Švenčionyse ir Vidžiuose; 5. Visą XIX a. rusų kalba buvo valstybinė, o jo pabaigoje buvo ėmusios veikti rusiškos liaudies mokyklos (patys sentikiai jų vengė dėl tikybos problemų), todėl gyventojų akyse rusų kalba buvo įgijusi tam tikrą socialinį prestižą. Tokių vientisų nemažų, nors ir ne realių, o tik sociolingvistinių, sentikių arealų buvimas lėmė, kad: Lietuvos rusai sentikiai iš esmės išliko monolingvais; į sentikių tarmes pateko palyginti nedaug skolinių (dažniausiai iš lenkų kalbos); iki pat 4-ojo XX a. dešimtmečio, kol sentikių vaikai nebuvo pradėję lankyti lietuviškų arba lenkiškų mokyklų, tradicinės sentikių tarmės nebuvo patyrusios ženklesnės kitų kalbų įtakos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltarusių kalba; Lenkų kalba; Lietuvos rusų sentikių tarmės; Lingvogeografija; Polonizmas; Rusų kalba; Rusų sentikiai; Sentikių kaimai; Sociolingvistinis arealas; Belorussian; Lingo-geography; Polish; Polonism; Russian; Russian Old Believers; The dialects of the Russian Old Believers of Lithuania; The socio-linguistic habitat; Villages of Old Believers.

ENFrom the lingo-geographic point of view, the dialects of the Russian Old Believers of Lithuania are islands in the landscape of place names of speakers of other languages (landscape of oikonyms). Usually communities of the Old Believers live in a neighbourhood with speakers of other languages in a separate village and they form own macro-habitat. Sometimes they live in a neighbourhood with speakers of other languages in the same village and they form a micro-habitat. Depending on the region, villages of Old Believers always find themselves surrounded by other languages, namely, Lithuanian, Polish or Belarusian. The analysis of communication of Old Believers with their neighbours reveals many similarities. When talking to Belarusian-speaking Polish people (in districts of Brhlauja and Pastoviai), everyone uses their own language, and this is when Polish loanwords come in very handy. Polish-speaking gentlemen were their source before the First World War, and during the interwar period, they came from Polish schools working in Vilnius region. Monolingual Old Believers in the central Lithuania, in the current districts of Jonava and Kėdainiai, say that they are communicating with their Polish neighbours either each in their own language or in Russian, because supposedly neighbours themselves tend to interact in Russian. The Old Believers from Rokiškis and Zarasai said the same. The analysis of the collected material of Old Believers shows that Old Believers, who lived in Lithuania and at the border with Latvia and Belarus till the First World War, were mostly monolingual. From sociolinguistic perspective they felt living in their large continuous habitats in the current Jonava, Rokiškis, Ignalina, Zarasai and Švenčionys regions, because they could do with their own language alone.The following conditions are considered favourable for the formation of such a situation: 1. Confessional closure of Old Believers; 2. The formed demographic circumstances (several nearby compact villages of the Old Believers having 200-300 residents each would merge into a sort of an island); 3. Maintaining good mutual relations; 4. In the 19th century, the Russian language became one of trade languages in fairs taking place several times per year in Jonava, Rokiškis, Švenčionys and Vidžiai; 5. Throughout the 19th century, the Russian language was the official language, and at the end of the century, Russian folk schools were opened up (the Old Believers themselves avoided them for religious problems), thus the Russian language had acquired some social prestige in the eyes of the population. The presence of such solid significantly large habitats of Old Believers, even though not real but socio-linguistic ones, resulted in the following: Russian Old Believers of Lithuania essentially remained monolingual; Very few loanwords ended up in dialects of Old Believers (usually from the Polish language); up to the 4th decade of the 20th century, when children of Old Believers did not yet attend Lithuanian or Polish schools, the traditional dialects of Old Believers had not experienced any stronger influence of other languages. [From the publication]